Marijampolės savivaldybė - Miestas okupacijų metais

2019-12-15; 18:06 val.

Pradžia / Apie savivaldybę
Miestas okupacijų metais

Miestas okupacijų metais

1795 m. nustojo egzistuoti LDK, ir Marijampolė atiteko Prūsijai. Burmistro valdžia nebuvo atkurta, o miestus valdyti ėmė apskričių viršininkai. Tačiau minties visai atsisakyti burmistrato neturėta – prūsai net planavo miesto centre statyti rotušę. Šiaip miestelis niekuo nesiskyrė nuo kitų lietuviškų Užnemunės miestelių: gyveno apie 1200 gyventojų ir pagal šį rodiklį buvo tryliktas. Du trečdalius gyventojų sudarė žydai, o tarp naujai atvykstančiųjų daugiausia buvo vokiečiai. Stovėjo pusantro šimto medinių namų.

Kadangi mieste 1797 m. apsistojo prūsų armijos formuotė, tai miestiečiai ėmė gauti pašalpas mūriniams ar pusiau mūriniams namams statyti. Valdžia iš marijonų atėmė dalį žemių, kuriose pastatė prieglaudą (dabar Bažnyčios g. 42), ligoninę (dabar P. Armino g. 3) ir nutiesė Liudvinavo kelią (dabar P. Armino gatvė). Miesto centre 1802 m. pastatė ilgakromius, sugriautus per II pasaulinį karą. Vokiečių kolonistai dažniausiai kūrėsi šiaurinėje miesto dalyje (abipus dabartinės evangelikų liuteronų bažnyčios) ir pastatė mūrinį grūdų sandėlį. Dar vieną mūrinę gatvę nutiesė palei Jevonio žemupį.

Nuo 1807 m. vasaros mieste jau šeimininkavo kiti užkariautojai – prancūzai. Jiems statybos nerūpėjo – kariškiai ir administracija įsikūrė jau stovėjusiuose pastatuose: vienuolyne, sodininko name, Kvietiškio dvare. 1809 m. kilo didelis gaisras, per kurį sudegė medinė bažnyčia, aplinkiniai namai. Per šią suirutę žmonės išgriovė Jevonio užtvanką. Pats imperatorius Napoleonas po Rusijoje pralaimėto žygio bėgo namo ir Marijampolės pašte nesėkmingai mėgino pasikeisti arklių karietą į roges. 1812 m. pabaigoje miestą okupavo Rusijos armija, kuri oficialiai Užnemunę gavo 1815 m. Prasidėjo šimtą metų trukusi carinės Rusijos okupacija. 

Pirmuoju lemtingu miesto vystymosi ženklu tapo 1815 metų gaisras. Miesto reputaciją gelbėjo sprendimas jį 1817 m. skelbti apskrities centru. Kadangi vėtra tuo metu sugriovė laikinus maldos namus, tai teko statyti naują mūrinę bažnyčią. Ji buvo konsekruota 1824 m. Kitais metais mieste apsilankė caras Aleksandras I. Tai buvo ne vienintelė Rusijos valdovų viešnagė mieste.

Apie 1829 m. per Marijampolę nutiestas kelias į Suvalkus ir Varšuvą. 1835 m. baigtas tiesti kelias į Karaliaučių. Šis kelias ėjo jau ne pro bažnyčią, o tiesiai iš turgaus aikštės, link Šešupės. Tuo metu buvo iškasta nauja Jevonio žemupio vaga. 1833 m. miesto šiaurinėje dalyje, prie naujojo plento, pastatyti pašto rūmai, o šalia jų 1838 m. – evangelikų liuteronų maldos namai (dabar Kauno g. 11). 1847 m. paruoštas šios bažnyčios bokšto projektas – statinys buvo reikalingas optiniam ryšiui priimti ir perduoti. Tačiau technologijos tobulėjo, ir 1854 m. Marijampolėje buvo pastatyta pirmoji laidinio telegrafo stotis Lietuvoje.

Miesto planai rodo, kad jau 1843 m. stovėjo mūrinė sinagoga (dabar Kauno g. 4), nors tikėtina, kad ji matoma ir 1828 m. labai prastos būklės planuose. Vietoje kiemo šiaurės rytinėje dalyje stovėjusios medinės sinagogos pastato 1890 m. sumūrytas kitas, dar aukštesnis. 1857 m. architektas Karolis Kaminskis suprojektavo ir antrą sinagogą (dabar P. Butlerienės g. 5), tikrai pastatytą iki 1870 m. Akcentuotina, kad iki šiol tyrinėtojai nurodinėjo klaidingas šių statinių atsiradimo datas. 1850 m. mieste gyveno 2372 žydai ir 601 krikščionis. Kadangi senosiose kapinėse jau nebuvo laidojimo vietų, tai 1850 m. prie Liudvinavo kelio pradėjo veikti naujos (dabar P. Armino g. 38) kapinės, o 1872 m. prie pagrindinio tako pastatė įspūdingus mūrinius vartus. 1861 m. Marijampolėje buvo 272 namai (iš jų 43 mūriniai), gyveno 3718 gyventojų (iš kurių 3015 žydų).

Po 1863 m. sukilimo į šiaurę nuo miesto, Degučių kaimo laukuose, iš rąstų surentė kareivines. Tuoj po 1868 m. gaisro Antanavo dvaro savininkas Viktoras Šabunevičius miesto centre pastatė dviaukštį namą, vėliau gavusį Vlado Bartlingio vaistinės vardą ir tapusį miesto simboliu. Kito dvarininko Leono Geištoro, nuomojusio ir Kvietiškio dvarą, noru architektas Leonas Boguckis suprojektavo ir 1874 m. pastatė įspūdingą vienaaukštį mūrinį namą su mediniu priestatu tarnams (dabar Vytauto g. 31). Miesto valdžia nusausino priešais šį statinį buvusius pelkėtus, krūmais apžėlusius Jevonio krantus ir įkūrė miesto sodą (dabar Vytauto g. 26A). Dar vienas didesnių miesto namų, priklausiusių gydytojui Tomui Smolskiui, tuo metu jau stovėjo Kauno gatvėje (dabar Kauno g. 14 pastato vidurinė dalis).

1866 m. valdžia atidarė valstybinę berniukų gimnaziją, kurios nuomotas pastatas po dviejų metų sudegė. Teko statyti naują – taip 1870 m. iškilo mūriniai gimnazijos rūmai (dabar Kauno g. 7). 1877 m. jį trečdaliu pailgino, o 1894 m. pietinėje dalyje pristatė cerkvę, skirtą gimnazistams. Taip per 25 metus susiformavo didžiausias mieste statinys, kuriame mokslus baigė daug žymių lietuvių, vėliau kūrusių ir garsinusių Lietuvos valstybę.

1884 m. Marijampolėje stovėjo 360 namų ir gyveno 5389 gyventojai. Dar veikė 5 alaus bravorai, 2 degtinės varyklos, 2 vario apdirbimo fabrikai. 1884 m. miesto centre, Kauno gatvės pradžioje, priešais sinagogą, pradėjo veikti Karolio Vitmozerio fabrikas. Tuo pat metu jau baigė formuoti naują prekyvietę (dabar maždaug V. Kudirkos g. 30). Dar po maždaug dešimtmečio Juozas Bliūdžius Tarpučiuose atidarė žemės ūkio padargų fabriką (dabar Mokolų g. 3).

XX a. 9–10 dešimtmečiais miesto pietinėje dalyje pastatė karinį miestelį, marijampoliečių vadintą „Kapkazu“ (pagal Kaukazą). Labiausiai konstrukciniais sprendimais stebina maniežas (kareivinių kompleksas, dabar Vytauto g. 70–72). 1890 m. mieste atidarė kazokų karininkų ramovę (dabar V. Kudirkos g. 37). Mieste nuolat augant karininkų ir valdininkų skaičiui prireikė statyti stačiatikių cerkvę. Cerkvė, raudonų plytų statinys, buvo pašventinta 1901 m. (dabar Vytauto g. 31A). Mažesnė stačiatikių koplyčia iškilo 1907 m. kapinėse (dabar P. Armino g. 38A). Kadangi seniau statyta ramovė buvo toli nuo kareivinių, tai prie Varšuvos kelio 1911 m. pastatė naują vienaaukštį mūrinį ramovės pastatą (dabar Vytauto g. 45). 1906–1914 m. lietuvių periodinėje spaudoje miestui įvardinti buvo naudojami „Senapilės“ ar „Senapilio“ pavadinimai.

Prieš pat karą dar spėjo nutiesti plento Marijampolė-Prienai tris kilometrus. 1914 m. pradėjo kursuoti autobusas maršrutu: Marijampolė-Virbalis. Marijampoliečiai galėjo keliauti ir maršrutiniu autobusu Kaunas-Marijampolė-Suvalkai. Knygelėje „Suvalkų gubernijos atmintinė” pateikami patikimesni gyventojų skaičiai: 1910 m. mieste gyveno 2489 vyrai ir 2618 moterų. Reikia atkreipti dėmesį, kad carizmo metais nebuvo sukurta jokia stambesnė pramonės įmonė, vyravo amatininkiškos dirbtuvės, įdarbinusios iki dešimties žmonių.


Benjaminas Mašalaitis


  

 Paskutinis atnaujinimas: 2016-09-02 13:28:33