Marijampolės garbės piliečiai

• Marijampolės miesto tarybos 2000-02-17 sprendimas Nr.583 „Dėl Garbės piliečio vardų suteikimo“
• Marijampolės savivaldybės tarybos 2002-02-08 sprendimas Nr.320 „Dėl Marijampolės piliečio garbės vardo suteikimo“
• Marijampolės savivaldybės tarybos 2004-05-07 sprendimas Nr.1-329 „Dėl Marijampolės piliečio garbės vardo suteikimo Kaziui Bobeliui“
• Marijampolės savivaldybės tarybos 2007-02-02 sprendimas Nr.1-994 „Dėl Marijampolės garbės piliečio  vardo suteikimo Gerhardui Josefui Carlui“
• Marijampolės savivaldybės tarybos 2007-02-02 sprendimas Nr.1-995 „Dėl Marijampolės garbės piliečio  vardo suteikimo Agnarui Hoiseteriui“
• Marijampolės savivaldybės tarybos 2007-02-02 sprendimas Nr.1-996 „Dėl Marijampolės garbės piliečio  vardo suteikimo Violetai Urmanavičiūtei-Urmanai“
• Marijampolės savivaldybės tarybos 2008-05-26 sprendimas Nr.1-409 „Dėl Marijampolės garbės piliečio vardo suteikimo Magdalenai Birutei Stankūnienei“
• Marijampolės savivaldybės tarybos 2009-05-25 sprendimas Nr.1-837 „Dėl Marijampolės garbės piliečio vardo suteikimo Algiui Rimui“
• Marijampolės savivaldybės tarybos 2009-06-29 sprendimas Nr. 1-894 „Dėl Marijampolės garbės piliečio vardo suteikimo Emilijai Montvilienei“
• Marijampolės savivaldybės tarybos 2012-04-30 sprendimas Nr. 1-547 „Dėl Marijampolės garbės piliečio vardo suteikimo Vidmatui Braziui“
• Marijampolės savivaldybės tarybos 2015-06-29 sprendimas Nr. 1-100 „Dėl Marijampolės garbės piliečio vardo suteikimo Onai Sakalauskienei“
• Marijampolės savivaldybės tarybos 2017-11-27 sprendimas  Nr. 1-310 „Dėl Marijampolės garbės piliečio vardo suteikimo Klemencui Agentui“
• Marijampolės savivaldybės tarybos 2019-11-25 sprendimas  Nr. 1-338 „Dėl Marijampolės garbės piliečio vardo suteikimo Beatričei Kleizaitei-Vasaris“

RIMANTAS JUKNEVIČIUS

Rimantas Juknevičius gimė 1966 metų rugpjūčio 9 dieną Marijampolėje, inteligentų šeimoje. Juknevičių šeimoje augo trys sūnūs: Henrikas, Rimantas ir Tomas.

Rimantas nuo 1976 metų mokėsi Marijampolės 6-ojoje vidurinėje mokykloje. Ją baigė 1984 metais. Mokėsi gerai, gražiai raiškiai skaitė, vaidino dramos būrelyje. Draugų buvo gerbiamas ir mylimas. Baigęs vidurinę mokyklą, Rimantas mokėsi Kauno technikos mokykloje. 1985-1987 m. tarnavo Tarybinėje armijoje. Betarnaujantį Rimantą vyresni kareiviai bandė pažeminti, išnaudoti, bet jis sugebėjo save apginti.

1987 m. Rimantas įstojo į Kauno technologijos universitetą. Ketvirto kurso studentas Rimantas Juknevičius su draugais tą lemtingą sausio 13-osios dieną atskubėjo prie Televizijos bokšto. Žuvusio vaikino draugai pasakoja, jog prie bokšto Rimantas buvo gerai nusiteikęs, drąsino draugus, pats nesitraukė nė žingsnio. Čia jį pakirto priešo kulka.

Gražiausios Rimanto savybės sulapojo šeimoje, kur Tėvynė, Laisvė - šventi žodžiai. Tėvai savo sūnus taip ir ugdė: tegul būna tvirti fiziškai, stiprūs dvasia.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1991 m. sausio 15 d. nutarimu už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę Rimantas Juknevičius apdovanotas (po mirties) Pirmojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu.

BRUNHILDE SIGL

Ponia Brunhildė Sigl gimė 1940 m. kovo 18 d. Kuchlyje prie Zalcburgo (Austrija). 1957-1960 metais mokėsi medicinos seserų mokykloje ir ją baigusi tapo med. seserimi. Taip prasidėjo jos profesinė veikla socialinėje sferoje.

1971-1973 metais studijavo teologiją Vienos neakivaizdiniuose teologiniuose kursuose. 1972 m. dirbo pradinių klasių religijos mokytoja iki 1999 m. rugsėjo 1 d.

Su savo sutuoktiniu p.Hansu Sigl įsisūnijo du berniukus.

Ponia Brunhildė parapijoje vadovavo tėvų katechezei, vaikų liturgijai, sukūrė parengimo Pirmajai Komunijai modelį, bendradarbiauja leidžiant religinės pedagogikos leidinius.

Savo pedagogine patirtimi ir kūrybiškumu p. Sigl jau penkeri metai dalinasi su tikybos mokytojais visose Lietuvos vyskupijose.

Lietuvoje ponia Sigl pažadino šiuos veiklos aspektus: kalėdinių akcijų organizavimą, šeimų materialinį rėmimą, našlaičių šefavimą, pagalbą šeimoms, turinčioms ligonių, segančių vėžiu. Teikė paramą vaikams maitinti, religijos klasėms bei kitoms patalpoms įrengti.

Ponios Sigl akcija remiant Lietuvą rado gyvą atgarsį Zalcburge ir jo apylinkėse.

Zalcburgo arkivyskupas, vertindamas ponios Brunhildes Sigl veiklą Lietuvoje, 1999 m. spalio 14 d. apdovanojo ją Šv.Ruperto ir Virgilijaus Auksinio kryžiaus ordinu.

CLEMENS ROTTINGHAUS

Vokietijos Oldenburgo krašto Carito organizacija teikia humanitarinę pagalbą visai Lietuvai nuo 1990-ųjų gruodžio mėnesio. Ponas C. Rottinghaus dalyvauja šioje veikloje kaip šios akcijos organizatorius. Ponas C.Rottinghaus pats dalyvavo humanitariniuose transportuose, į šią kilnią veiklą įjungdamas 612 asmenų.

Nuo 1992 m. birželio mėn. 44 transportai per Carito organizaciją tiesiogiai pasiekė Vilkaviškio vyskupijos vargstančiuosius. Mūsų naujai atgimstančiai Carito organizacijai parodytas labdaringo darbo modelis.

Pono Rottinghaus dėka mūsų vyskupijoje veikia Marijampolės Šv.arkangelo Mykolo parapijos globos namai, parapijos valgykla socialiai remtiniems žmonėms, rūbų krautuvė, Vyskupijos šeimos centras, pagalba teikiama Vyskupijos parapijos vaistinei. 3 Marijampolės gydytojai ir 1 med. sesuo Videshauseno ligoninėje apmokyti atlikti laparoskopines operacijas.
Partnerystė nuo 1994 m. sieja Vokietijos Jaunų šeimų bendriją su Šakių vaikų darželiu „Berželis", Kazlų Rūdoje veikia soc. virtuvė bei kuriasi jaunimo centras. 1999 m. birželio mėn. Alvite pašventinti Šv. Kazimiero globos namai.

Vertinant pono C.Rotthingaus didžiulį įnašą į labdaringą darbą mūsų vyskupijoje, jam buvo suteiktas Marijampolės miesto Garbės piliečio vardas.

JONAS ŠEŠKEVIČIUS

Jonas Šeškevičius gimė Višakio Rudoje, ūkininko šeimoje. 1957 m. su pagyrimu baigė Kauno politechnikos institutą įgydamas inžinieriaus mechaniko specialybę. Nuo 1957 m. dirbo Marijampolės linų fabrike, nuo 1959 m. projektų vadovu specialiame konstravimo biure prie naujai statomos maisto pramonės automatų gamyklos. Šioje gamykloje dirbo vyriausiuoju inžinieriumi, konstravimo biuro viršininku, o nuo 1963 m. iki 1992 – ųjų - generaliniu direktoriumi. Vėliau šios gamyklos, reorganizuotos į AB „Fasa", valdybos pirmininku.

Būdamas generaliniu direktoriumi, siekdamas paruošti aukštesnės kvalifikacijos darbininkus, suorganizavo prie gamyklos 400 vietų profesinę technikos mokyklą ir visą jos gamybinę bazę. Inžinieriams bei techniniams kadrams ruošti gamykloje įkūrė technikumo vakarinį skyrių, o 1964 metais gamyklos bazėje įsteigė Kauno politechnikos instituto vakarinio skyriaus padalinį.

J.Šeškevičius greta savo tiesioginio darbo - vadovavimo gamyklos projektavimui, statyboms, įrenginių konstravimui ir gamybai - skatino bendradarbiavimą su Mokslų Akademijos institutais, mokslo darbuotojais, padėjo stiprinti ryšius su dirbančiais pramonėje.

J.Šeškevičiaus suburtas virš 2200 aukštos kvalifikacijos žmonių kolektyvas, jo vadovaujamas daug nuveikė statant Marijampolės buitinės bei kultūrinės paskirties objektus, ištisus kvartalus gyvenamų namų. Vadovaujant J.Šeškevičiui Marijampolės miestas garsėjo automatų gamykloje įkurtais meno kolektyvais: mišriu choru „Šešupė", pučiamųjų orkestru, šokių kolektyvu. Gamykloje veikė dramos būrelis, kūrybingų žmonių klubas „Mūza".

J.Šeškevičius visada buvo ir yra aktyvus Marijampolės ir Respublikos visuomenės veikėjas, rūpinasi Marijampolės miesto plėtra, jo grožiu, jaukumu, jo žmonėmis.

Jonas Šeškevičius savo darbu, veikla, rūpesčiu ir žmonių supratimu nusipelnė Marijampolės miesto garbės piliečio vardo.

JUOZAS JONAS ŽEMAITIS MIC

Juozas Jonas ŽEMAITIS MIC gimė 1926-08-30. Sparvinių km., Griškabūdžio parapijoje, Šakių rajone.

Vyskupo motina Antanina Grigaitytė (1883 - 1960) buvo ištekėjusi du kartus. Pirmasis vyras Kazimieras Samuolis Sparvinių km. turėjo 39 ha žemės. Su juo gyvendama Antanina sulaukė 7 vaikų. Iš jų du mirė maži, vienas vaikystėje. Užaugo 3 dukros ir sūnus Saliamonas Samuolis, gim.1915, kunigu pašventintas 1940. Jis 1949 m. buvo nuteistas 10-čiai metų lagerio. Po septynių metų sugrįžęs buvo altaristu Simne ir Šakiuose, kur 1987 žuvo autoavarijoje, vykdamas pas ligonį. Tuo metu Simne ir Sakiuose klebonavo kun. J.Žemaitis, kuris ir globojo brolį.

1923 m. mirus pirmajam vyrui Kazimierui po metų našlė Samuolienė išteka už Juozo Žemaičio (1888 – 1960). Su antruoju vyru sulaukė vienintelio sūnaus Juozo Jono Žemaičio, kuris gimė 1926.08.30. Pakrikštytas 1926.09.05 Griškabūdžio bažnyčioje.

Pradžios mokyklą J.J.Žemaitis lankė Meškinių, Sparvinių, Šukėtų, Vėdarų kaimuose, o 5-tą ir 6-tą skyrius Barzduose.
1939-1945 mokėsi Sakių gimnazijoje. 1945 m. įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją.
1949 m. sovietams įsakius mažinamas klierikų skaičius seminarijoje. Klierikas J.Žemaitis 1949.09.25  pašventintas kunigu ir paskiriamas stažuotoju į Veiverių parapiją "ad solam Missam". Išlaikęs reikiamus seminarijos egzaminus 1950-03-13 paskiriamas vikaru į Marijampolės Šv. ark. Mykolo parapiją.
1953-05-18 - paskiriamas Simno parapijos asministratorium.
Per 14 metų gražiai sutvarkė Simno bažnyčią, buvo uolus pastoracijoje, žmonių mylimas ir gerbiamas.
1967-04-28 paskiriamas Šakių parapijos klebonu ir Šakių dekanato dekanu.
1975-01-15 - Vilkaviškio vyskupijos konsultorium.
1980-05-17 - Popiežius Jonas Paulius II suteikia monsinjoro titulą.
1983 m. lankosi Anglijoje ir į Lietuvą parveža Airių tautos dovaną Lietuvai - Švč. M. Marijos statulą, kuri randasi Šiluvos bazilikoje.
1984-05-22 - Vilkaviškio vyskupijos Kunigų tarybos ir Konsultorių kolegijos narys.
1984-11-20 - komisijos Lietuvoje krikšto jubiliejui ruoštis narys.
1986-09-18 - padarė įžadus Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų kongregacijoje (MIC).
1986-12-22 - Garbingojo Dievo Tarno Jurgio Matulaičio beatifikacijos iškilmių ir koplyčios įrengimo Marijampolėje komisijos narys.

Būdamas Šakių klebonu gražiai sutvarko bažnyčią: pastatomas bokštas, 5 nauji altoriai, sudėti vitražai, pastatyti vargonai, įrengtas centrinis šildymas, išdekoruota bažnyčia, sutvarkytas šventorius.
Pats gyvena kukliai, turėdamas vieną kambarį klebonijoje.
1989-03-18 - konsekruojamas tituliniu Tabaikaros vyskupu ir paskiriamas Vilkaviškio vyskupijos apaštaliniu administratorium.
1991-12-19 - paskiriamas Vilkaviškio vyskupu.
Nuo 1996-01-11 yra Lietuvos vyskupų konferencijos Ad hoc komisijos ryšiams su Lenkijos vyskupų konferencija Pirmininkas, Vienuolijų reikalų ir Pasauliečių apaštalavimo komisijų narys.
Jam vadovaujant vyskupijoje:

• Pastatyta Vilkaviškio Katedra ir Kryžių koplyčia.
• Pastatytos dar 7 naujos bažnyčios ir 4 koplyčios; atstatytos 4 bažnyčios, statomos 2, Sutkų ir Žvirgždaičių, bažnyčios.
• Atkurta Vilkaviškio vyskupijos Kapitula, kurią sudaro 9 kanauninkai, 2 kanauninkai emeritai ir 9 garbės kanauninkai.
• Atkurta Vilkaviškio vyskupijos Kunigų seminarija, kuriai suteiktas Palaimintojo Jurgio Matulaičio titulas. Jai vadovauja ir įvairias disciplinas dėsto puikūs kunigai bei keli pasauliečiai.
• Pašventinti 72 nauji kunigai, todėl žymiai sumažėjo kunigų amžiaus vidurkis. Jis dabar siekia 48 metus, o prieš 13 metų buvo 60.
• Į amžinybę palydėti 47 kunigai, taigi kunigų skaičius padidėjo visu ketvirtadaliu.
• Daugiau kaip 44-iems tūkstančiams tikinčiųjų suteiktas Sutvirtinimo sakramentas.
• Įsisteigė ir sėkmingai darbuojasi Caritas, Vysk. M. Valančiaus blaivystės sąjūdis, valančiukai, Marijos legionas, Maltos ordinas, Kolpingo draugija, Jaunimo, Katechetikos, Šeimos centrai, įvairios katalikiškos vaikų ir jaunimo organizacijos, Gyvojo Rožinio, Šventojo Rašto studijų ir maldos grupės parapijose.

Pats vyskupas asmeniniame gyvenime labai kuklus ir paprastas, geras ir nuoširdus kunigams, jų mylimas ir gerbiamas.
Įvertinant Vilkaviškio vyskupo Juozo Žemaičio MIC veiklą vyskupijoje, o tuo pačiu ir Marijampolėje, kur labiausiai pasireiškė jo įtaka, ugdant krikščioniškąją kultūrą, žmonių tarpusavio supratimą bei pakantumą vieni kitiems, jam suteiktas Marijampolės garbės piliečio vardas.

Dr. KAZYS BOBELIS

Kazys Bobelis gimė  1923 m. kovo 4 d. Kaune Lietuvos savanorio karininko, dviejų Vyčio Kryžių kavalieriaus Jurgio Bobelio šeimoje.

Baigė Kauno J. Jablonskio pradinę mokyklą ir „Aušros“ berniukų gimnaziją.
1941 m. dalyvavo tautos sukilime prieš bolševikus.
Studijavo mediciną Vytauto Didžiojo, Graco (Austrija), Tiubingeno (Vokietija) universitetuose, 1946 m. gavo medicinos gydytojo diplomą. 1948 m. apgynė medicinos mokslų daktaro disertaciją „Maximum cum laude“ Eberhard-Karls universitete.
1949 m. atvykęs į JAV, gyveno Čikagoje. Pakartotinai studijavo ir specializavosi Johno Hopkinso, Bostono ir Filadelfijos universitetuose bei ligoninėse. Įgijo chirurgo specialybę. 1953 m. pradėjo privačią chirurgo praktiką Čikagoje ir Elgine, Ilinojaus valstijoje.
1962 - 1972 m. - Čikagoje medicinos mokyklos ir Čikagos Loyolos universiteto klinikinės chirurgijos asocijuotas profesorius.
1978 - 1991 m. vertėsi privačia medicinos praktika Floridoje. Nuo 1992 m. gyvena Lietuvoje.
1992 - 2004 m. - Seimo narys, išrinktas Marijampolės rinkimų apygardoje Nr. 29. Seime dirbo Užsienio reikalų ir Europos reikalų komitetuose.
1992 - 1996 m. Užsienio reikalų komiteto pirmininkas. Turėdamas nemažą diplomatinio darbo patirtį, kaip įvairių Lietuvos delegacijų vadovas ar narys, sėkmingai gynė ir gina Lietuvos reikalus tarptautinėse konferencijose. 1995 m. Otavoje išrinktas Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Parlamentinės Asamblėjos viceprezidentu, 1996 m. Stokholme -perrinktas trejų metų kadencijai. Šiuo metu yra Lietuvos delegacijos vadovas atstovaujantis Lietuvai ESBO. Kazys Bobelis nuo 1975 m. dalyvavo visose ESBO surengtose konferencijose.
1997 m. kandidatavo į Lietuvos Respublikos prezidentus.
JAV atkūrė Lietuvos ateitininkų organizaciją ir 1949 - 1952 m. vadovavo Čikagos ateitininkams.
1962 - 1976 m. - JAV Lietuvių bendruomenės tarybos narys, 1969 - 1979 m. - Amerikos lietuvių tarybos pirmininkas.
1979  - 1992 m. iki Vilniuje įvykusio simbolinio uždaromojo seimo - Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininkas. VLIK pastangomis pasaulyje niekada nebuvo pamiršta Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės  byla.  Vadovavo  VLIK  organizuotoms  demonstracijoms,  piketams  įvairiuose JAV  ir pasaulio  miestuose.  Atstovavo  VLIK  Pasaulio  antikomunistinės  lygos  (World  anti-communist  league) konferencijose Liuksemburge, Taivane, San Diege (JAV).
1983 m. VLIK iniciatyva Europos Parlamente buvo priimta pirmoji rezoliucija, smerkianti nelegalią Lietuvos okupaciją ir aneksiją; kalbėjo ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos bei Estijos vardu, nes tuo metu šių šalių atstovų dar nebuvo.
1977-1978 m. - Kaune apygardos medikų draugijos (Kane County Medical Society) prezidentas. Daugelį metų buvo chirurgijos vadovas Šv. Juozapo ir Šv. Antano ligoninėse. Buvo Šv. Juozapo ligoninės prezidentas.
Nuo 1949 m. - Katalikų mokslų akademijos narys. Atstovavo Lietuvai KD internacionale.

Pasaulio lietuvių gydytojų sąjungos narys. Studijuodamas dalyvavo lietuvių medikų sąjungoje „Gaja“.
Nuo universiteto laikų priklauso krikščionių demokratų judėjimui. Nuo 1997 m. buvo Krikščionių demokratų sąjungos valdybos pirmininkas. 2001 m. gegužės 12 d., susijungus Lietuvos krikščionių demokratų sąjungai ir Lietuvos krikščionių demokratą partijai - LKD pirmininkas.
1976 m. apdovanotas Šiaulių sąjungos Žvaigždės ordinu, 1984 m. Popiežiaus Jono Pauliaus II - šv. Grigaliaus Didžiojo ordinu „Už religijos ir tautos laisvės kovą Lietuvoje“, 1986 m. - JAV Kongreso EHis Island medaliu kaip labiausiai nusipelnęs Lietuvai ir Amerikai Amerikos lietuvis.
1993  m., minint VLIK veiklos 50-ies metų jubiliejų, už nuopelnus Lietuvos laisvės kovoje Respublikos Prezidento apdovanotas Vyčio kryžiaus II laipsnio ordinu.
Seimo nario algą skiria labdarai ir vargšams remti, dažnai atlikdavo sunkias ir sudėtingas operacijas Vilniaus universitetinėje Antakalnio ligoninėje.

Pomėgiai - filatelija, kelionės, medžioklė, žūklė, slidinėjimas.
Moka anglų, vokiečių, rusų, lenkų kalbas.
Žmona Dalia - Providenso Brovvno universiteto (JAV) sociologijos specialybės absolventė, dabar - namų šeimininkė. Jos senelis - Jonas Vileišis, Vasario 16-osios akto signataras bei ilgametis Kauno burmistras.
Turi 5 vaikus -tris dukras ir du sūnus. Iš viso šeimoje yra 18 anūkų. Visi jie kalba lietuviškai.

GERHARDAS JOSEFAS CARLAS

Gerhardas J. Carlas, gimęs 1956-01-03, vokietis, vedęs, turi du vaikus, gyvena Bavarijoje, yra viešosios įstaigos „Solidarity“ generalinis direktorius. Viešoji įstaiga „Solidarity“, kurios buveinė Vilniuje, save pristato nepriklausoma ne pelno siekiančia organizacija, veikiančia socialinėje srityje, ir kurios uždavinys - tenkinti viešuosius interesus vykdant visuomenei naudingą veiklą. Tikslas yra krikščioniškojo žmogaus paveikslo ugdymas kaupiant lėšas labdarai tam, kad kaip krikščioniško tikėjimo mūsų Kūrėju ir tarnavimo savo artimui išraiška būtų materialiai ir finansiškai remiami vargstantys vaikai, vaikų globos įstaigos bei socialiai remtinos daugiavaikės šeimos Lietuvoje, šalinamas skurdas, užtikrinamas gyvenimo pagrindas, teikiama pagalba savipagalbai ir ilgam pagerinamos minėtų vaikų gyvenimo sąlygos.

Gerhardas J. Carlas vadovauja „Solidarity“ visuomeniniais pagrindais ir asmeniškai rūpinasi pagalbos vykdymu ir kontrole. Jis kuruoja pagalbą tol, kol pažadėta pagalba užbaigiama. Taip užtikrinama, kad pagalba tikrai pasiektų tas daugiavaikes šeimas, kurioms likimas siunčia tokius sunkius išbandymus. Ši pagalba teikiama nuolat glaudžiai bendradarbiaujant su vietiniais socialiniais darbuotojais. Ji suteikiama vieną kartą ir būtent ten, kur didžiausias vargas ir kur nesitikima jokios kitos pagalbos. Kiekvienai šeimai ieškoma kito sprendimo.

Nuo 1999 metų pagalba daugiausia teikiama Marijampolės apskrityje. To priežastys yra geras bei abipusiu pasitikėjimu pagrįstas bendradarbiavimas su apskrities, savivaldybių ir seniūnijų atsakingais darbuotojais. Marijampolės savivaldybėje Gerhardo J. Carlo dėka paramą gavo jau 7 daugiavaikės šeimos, kuriose auga 59 vaikai. Paramos suma siekia 225 tūkst. litų. Tik dėl šios pagalbos 4 šeimos įsigijo erdvius gyvenamuosius būstus, 1 šeima pabaigė statyti namą, 2 šeimos žymiai pagerino vaikų gyvenimo sąlygas.

Vertinant pono Gerhardo J. Carlo didžiulį įnašą į labdaringą darbą mūsų savivaldybėje, jam suteiktas Marijampolės Garbės piliečio vardas.

AGNAR HØYSÆTER

Agnar Høysæter, gimęs 1941 02 12, vedęs Evelyn, turi tris vaikus, norvegas. Baigė Bergeno universitetinę kolegiją ir įgijo mokytojo profesiją, taip pat baigė Norvegijos sporto mokykloje ir tapo sporto mokytoju. 1963-1964 m. dirbo mokytoju Bergene. 1966-1980 m. Agnaras dirbo mokytoju Kvame. Nuo 1978 metų jis buvo Kvamo savivaldybės kultūros patarėjas. Nuo 1985 metų iki 2006 m. gruodžio 31 d. dirbo Kvamo savivaldybės Kultūros skyriaus vadovu. Agnaras aktyviai dalyvauja ir visuomeniniame gyvenime. Jis Liūtų (Lions) klubo narys bei Kvamo ir Vakarų Norvegijos regiono Liūtų prezidentas. Agnaras aktyvus slidininkas, laimėjęs daug vietinių varžybų tiek ir regioninių.

Agnaras, prasidėjus draugystės ryšiams tarp Marijampolės ir Kvamo (Norvegija), atidavė visas jėgas, kad šis bendradarbiavimas būtų vaisingas. Jo rūpesčiu į Marijampolę buvo vežama labdara, padovanoti 2 autobusai, 3 greitosios pagalbos automobiliai, 2 sunkvežimiai ir greitosios pagalbos automobilis Kalvarijos savivaldybei. Rygiškių Jono gimnazijai buvo padovanotas lingofoninis kabinetas. „Kartų namų“ idėja buvo paremta per 90 000 Lt, surinktų Kvamo savivaldybės gyventojų. Marijampolės „Amatų centrui“ gauta 110 000 kronų iš Norvegijos. Agnaro dėka Norvegijos verslininkai apsilankė mūsų mieste. Taip pat organizavo savo krašto artistų koncertus Marijampolėje ir mūsų meno kolektyvų gastroles Norvegijoje. Agnaro dėka Marijampolės kolegija užmezgė ryšius su Norvegijos ūkininkais. Kolegijos studentai turi galimybes stažuotis užsienyje. Agnaro įtaka Marijampolės ir Kvamo draugystės santykiams neįkainojama. Šis žmogus neapsiriboja viena siaura materialine sritimi, o savo darbu įrodė, kad jis yra mūsų miesto ambasadorius ne tik Kvame, bet ir visoje Norvegijoje. 10 darbo metų Agnar Høysæter atidavė marijampoliečiams ir Marijampolei.

VIOLETA URMANAVIČIŪTĖ-URMANA

Violeta Urmanavičiūtė-Urmana gimė 1961 m. rugpjūčio 19 d. Marijampolėje. Nuo 1968 m. lankė Jono Jablonskio vidurinę mokyklą. 1973 metais perėjo į 2-ąją vidurinę mokyklą. Nuo 1970 m. iki 1977 metų mokėsi Marijampolės muzikos mokykloje. Baigusi muzikos mokyklą, Violeta įstojo į J.Gruodžio aukštesniąją  muzikos mokyklą, mokėsi fortepijono klasėje. 1981 m. ji įstoja į Lietuvos muzikos akademijos fortepijono klasę. 1986 m. pratęsė mokslus Akademijos dainavimo klasėje. 1991 m. Violeta Urmanavičiūtė-Urmana baigė Lietuvos muzikos akademiją ir išvyko į Vokietiją. Violeta stažavosi profesoriaus Jozefo Loiblio klasėje, Miuncheno aukštesniojoje muzikos ir teatro mokykloje. 1993-1994 metais laimėjo keletą tarptautinių konkursų, buvo pakviesta debiutuoti Bairoito festovalyje, o netrukus - ir Milano La Scaloje. V.Urmanavičiūtės repertuaras labai platus. „Nuo Verdi  ir Wagnerio“ - taip ji pristatoma pasaulio kataloguose.

V.Urmanavičiūtė dainavo diriguojant garsiausiems pasaulio bei Lietuvos dirigentams.
Jeigu pasklaidytume pasaulio muzikos kritikų straipsnius apie Violetą Urmanavičiūtę, suprastume, kad tokį tiesiog svaiginantį karjeros skrydį, lydimą spaudos ir publikos nuolatinės euforijos, galima aptikti tik vieno kito žymaus XX a. dainininko biografijoje.

„Kas šiandien pasaulyje gyvenančiai V.Urnanavičiūtei Lietuva?... Net nežinau, ką pasakyti... dabar man Lietuva daug daugiau negu anksčiau... Bet svarbiausia man - pripažinimas Lietuvoje. Pripažinimas svetur jau lyg natūralus, įprastas. Bet namuose, Tėvynėje... - tai labai svarbu,“ - sako V.Urmanavičiūtė.

Tradiciniu tapęs projektas „LT tapatybė“, renkantis Lietuvos įvaizdį gerinančius žmones ar organizacijas, tarp jam pasiūlytų 2006-jų metų kandidatų mini ir žymiausiose pasaulio scenose dainuojančią solistę Violetą Urmanavičiūtę-Urmaną.
Mūsų miestui būtų garbė atiduoti duoklę žmogui, kuris savo talentu ir darbštumu pasiekė tokių aukštumų. Tai puikus pavyzdys jaunimui, kad trokštant ir dirbant galima tapti įžymiais ir savo darbais garsinti gimtąjį miestą.
http://www.violetaurmana.com

MAGDALENA BIRUTĖ STANKŪNIENĖ

Magdalena Birutė Stankūnaitė-Stankūnienė gimė 1925 m. sausio 5 d. Oželių vienkiemyje, Šunskų parapijoje tuometės Vilkaviškio apskrities šviesuolių pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Baigusi Vladiškių pradžios mokyklą mokėsi Marijampolės Rygiškių Jono mergaičių gimnazijoje. Ištekėjusi už Vytauto Gavėno Antrojo pasaulinio karo metu pasitraukė į Vokietiją nuo besiartinančios antrosios sovietų okupacijos. Vokietijoje dalyvavo lietuvių pabėgėlių kultūriniame gyvenime, mokėsi rūbų siuvimo ir modeliavimo. Šioje srityje įgytos žinios jai pravertė 1947 m. persikėlus į Angliją, kur dar tobulinosi ir 1955 - 1960 m. dirbo rūbų konsultante prestižinėje P. Robinson kompanijos parduotuvėje Londone. Gyvendama Anglijoje Magdalena Birutė dalyvavo meniniuose lietuvių sambūriuose, mokėsi Londono meno akademijoje.

1960 m. apsigyveno JAV Čikagoje. Ištekėjo už Jono Gintauto Stankūno, dirbo rūbų pritaikymo konsultante Marshall Field kompanijos parduotuvėje ir drauge mokėsi Čikagos meno institute. Vėliau dailės studijas gilino žymaus lietuvių grafiko Viktoro Petravičiaus studijoje (1966 - 1967). Trejus metus studijavo dailę Čikagos dailiųjų menų akademijoje ir 1973 m. ją baigė bakalauro laipsniu.

Nuo 1968 m. prasidėjo M.B. Stankūnienės parodų istorija. Pirmoji personalinė tapybos, grafikos ir mozaikos darbų paroda buvo surengta Stenlio Balzeko lietuvių kultūros muziejuje Čikagoje. Per pora dešimtmečių jos personalinės parodos buvo surengtos Los Andžele, Ročesteryje, Klyvlende, Lemonte (JAV), Melburne, Sidnėjuje (Australija), Miunchene (Vokietija). Autorė dalyvavo daugelyje grupinių parodų JAV, Brazilijoje ir Kanadoje.

Pirmoji paroda Lietuvoje įvyko 1980 m. Lietuvos dailės muziejuje. 1987 m. – Klaipėdos paveikslų galerijoje, 1988 m. – Panevėžyje ir Šiauliuose, 1990 m. – Marijampolėje ir Vilniuje, 1991 m. Vilkaviškyje, 1995 m. didelė paroda surengta Kauno paveikslų galerijoje ir t.t. Dailininkė į Lietuvą parvyksta kone kasmet. Savo Tėvynei ji yra padovanojusi šimtus savo kūrinių. Grafikos, tapybos, batikos darbai padovanoti Vilniaus ir Kauno, Biržų ir Molėtų, Rietavo ir Plungės, Kudirkos Naumiesčio ir Vilkaviškio bei Skuodo muziejams, taip pat Lietuvos aukštosioms mokykloms, bibliotekoms, tarp jų ir Marijampolės viešajai Petro Kriaučiūno bibliotekai, Santariškių universitetinei ir Marijampolės ligoninėms.

Prieš kelerius metus dailininkė paaukojo solidžią sumą asmeninių lėšų Marijampolės dailės galerijai steigti. Jos iniciatyva Marijampolėje veikia Magdalenos Stankūnienės menų ir Marijampolės dailės galerijos, kuriose eksponuojami šiuolaikinių ir jau Anapilin išėjusių iš Sūduvos krašto kilusių garsių menininkų kūriniai. Pati mecenatė Marijampolės dailės galerijai yra dovanojusi vertingą darbų kolekciją ir paskatinusi tai daryti kitus savo kolegas.

Marijampolės savivaldybės taryba 2008-05-26 sprendimu Nr. 1-409 Magdalenai Birutei Stankūnienei už Marijampolės miesto vardo garsinimą Lietuvoje ir užsienyje, svarų indėlį, kuriant Marijampolės savivaldybės gyventojų kultūrinę ir dvasinę gerovę, suteikė Marijampolės garbės piliečio vardą.

ALGIS RIMAS

Algis Rimas gimė 1940 m. lapkričio 26 d. Radviliškio rajono Baukų kaime. 1947–1950 m. mokėsi Radviliškio rajono Šilaikonių pradinėje mokykloje, 1950–1953 m. – Radviliškio rajono Šnikonių septynmetėje mokykloje, nuo 1953 m. – Radviliškio rajono Šeduvos vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1957 m.

1957 m. įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademijos Žemės ūkio mechanizacijos fakultetą (dabar – Lietuvos žemės ūkio universiteto Žemės ūkio inžinerijos fakultetas), kurį 1962 m. baigė ir įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę.
1962–1963 m. dirbo susivienijimo „Lietuvos žemės ūkio technika“ Marijampolės rajono skyriuje inžinieriumi-inspektoriumi, 1963–1966 m. – vyresniuoju inžinieriumi, 1966–1970 m. – vyriausiuoju inžinieriumi, 1970–1988 m. – valdytoju.
1988–1989 m. – Marijampolės rajono agropramoninio susivienijimo pirmininkas. 
1989–1990 m. – Lietuvos komunistų partijos Marijampolės miesto komiteto pirmasis sekretorius. 1990–1995 m. – Marijampolės rajono savivaldybės tarybos pirmininkas. 1995–1997 m. – Marijampolės apskrities valdytojas. 1997–2000 m. – akcinės bendrovės „Lietuvos taupomasis bankas“ Marijampolės skyriaus valdytojas. 
1970–1990 m. – Marijampolės rajono liaudies deputatų tarybos deputatas. 1990–1997 m. – Marijampolės rajono savivaldybės tarybos narys. 2000–2003 m. – Marijampolės savivaldybės tarybos narys. 
2000–2004 m. – VIII Seimo narys, išrinktas pagal A. Brazausko socialdemokratinės koalicijos sąrašą. Seime dirbo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete, Peticijų komisijoje. 
2004–2008 m. – IX Seimo narys, išrinktas Marijampolės rinkimų apygardoje Nr. 29. Iškėlė Lietuvos socialdemokratų partija. Seime dirbo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete, Antikorupcijos (2006–2008 m.) ir Narkomanijos prevencijos komisijose. 

Buvo TSKP, savarankiškosios LKP narys. Nuo 1991 m. – Lietuvos demokratinės darbo partijos narys, nuo 2001 m. – Lietuvos socialdemokratų partijos narys. 

Marijampolės „Rotary“ klubo narys, Draugijos užsienio lietuviams remti Marijampolės apskrities skyriaus pirmininkas, Lietuvos blaivybės draugijos „Baltų ainiai“ prezidiumo garbės narys.

Algį Rimą daugelis pažinojo kaip ne tuščiai kalbėjusį, bet konkrečius darbus dirbusį atsakingą politiką ir visuomenės veikėją. Jis pasižymjo ypatingu atsidavimu savo darbui, disciplina ir aukšta vidine kultūra. Nuolat rūpinosi miesto ir visos apskrities reikalais, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, noriai bendravo su gyventojais ir stengėsi išspręsti jų problemas, buvo dėmesingas ir jautrus kiekvienam sutiktajam. 

Per darbo LR Seime metus priėmė ir išklausė per du tūkstančius į jį besikreipusių rinkėjų. Gavo apie tūkstantį gyventojų ar įmonių raštiškų prašymų, kurių daugumą visiškai ar iš dalies išsprendė. Lietuvos Respublikos Seimui pateikė iš viso 245 dokumentus, kuriais buvo keičiami 52 įstatymai, 10 nutarimo projektų. Pasiūlė transporto lengvatų įstatymo pakeitimą neįgaliesiems, turintiems sutrikusią judėjimo funkciją; prisidėjo prie įstatymų, skatinančių valstybės paramą daugiabučių namų renovacijai, pataisų; pakeitė išmokų vaikams įstatymo dalį, padidinant našlaičių įsikūrimo išmoką; padėjo gauti finansavimą „Suvalkijos“ pensionato gyvenamojo korpuso ir valgyklos statybai; padėjo spręsti Šakių, Vilkaviškio, Kazlų Rūdos, Kalvarijos savivaldybių gyventojų problemas (kelių remonto, autobusų stotelių pastatymo); savo iniciatyva padėjo gauti per du milijonus. litų „Šaltinio“ vidurinės mokyklos baseino statybai užbaigti.

Tarpininkavo LR Vyriausybėje, kad būtų gauta lėšų kelio, vedančio į palaimintojo J. Matulaičio tėviškę, remonto darbams atlikti; Kartų namams Marijampolėje rekonstruoti bei įrengti; Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčiai remontuoti; Vilkaviškio vyskupijos globos namų Marijampolėje statybai; Marijampolės socialinės pagalbos centro kompensacinės technikos nuomos ir labdaros (paramos) padaliniui įrengti; Marijampolės pirminės sveikatos priežiūros centro statybos darbams užbaigti; iš Lietuvos susisiekimo ministerijos - pėsčiųjų takui tarp ligoninės ir poliklinikos užbaigti ir riedučių aikštei įrengti; du milijonus litų - sustabdytai kultūros rūmų statybai atnaujinti. Vėliau teikė pasiūlymą LR Seimui ir papildomai buvo skirta dar per vieną milijoną litų. Seimo nario dėka Marijampolė šiandien turi vienus geriausių kultūros rūmų šalyje. Jo dėka buvo gauta lėšų Vytauto g. 17 pastato renovacijai; R. Stankevičiaus, P. Armino ir „ Šaltinio“ vidurinių mokyklų sporto salių remontui atlikti. LR Seimo nario Algio Rimo pastangomis Marijampolės daugiafunkciam futbolo kompleksui buvo suteiktas valstybinės reikšmės objekto statusas, užtikrinantis reikiamą darbų finansavimą ir komplekso atidarymą 2008 m. 

Jo iniciatyva Marijampolės J. Basanavičiaus aikštėje buvo pradėtas statyti ir 2009 m. rugsėjo 6 d. iškilmingai atidengtas paminklas „Tautai, Kalbai. Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti 1009-2009“. 

A. Rimas nuoširdžiai rūpinosi Marijampolės neįgaliųjų bėdomis. Klausos negalią turintiems vaikams dovanojo modernius klausos aparatus. Padėjo mažiesiems, sergantiems cukriniu diabetu - organizavo akciją „Mažųjų didelės viltys“, kurios metu buvo surinkta lėšų ir įsigyta testinių juostelių.

Buvo Lietuvoje puikiai žinomo vaikų dainų festivalio „Laumės juosta“ globėjas ir rėmėjas. Jis taip pat globojo ir rėmė Marijampolės miesto šventes ir įvairius kitus renginius. 

Seimo nario rūpesčiu buvo išleisti du leidiniai: Marijampolės mokyklų kūrybos rinktinė „Suvalkijos glėby“ ir švietimo įstaigų pristatymas „Marijampolės mokyklos. Istorija ir dabartis“. Aktyviausiems, geriausiai besimokantiems moksleiviams buvo organizuotos pažintinės kelionės į LR Seimo rūmus, Klaipėdą, Palangą. Ekskursijos į pajūrį dovanai buvo organizuojamos ir vyresnio amžiaus įvairių profesijų žmonėms. Seimo nario A. Rimo dėka poilsiu prie Baltijos jūros mėgavosi Trečiojo amžiaus universiteto lankytojai, pedagogai, medikai.

Už svarų indėlį kuriant Marijampolės savivaldybės gyventojų ekonominę, socialinę, kultūrinę ir dvasinę gerovę Algiui Rimui buvo suteiktas Marijampolės garbės piliečio vardas.

Algis Rimas netikėtai mirė 2010 m. rugpjūčio 8 d. Vilniuje. Palaidotas Marijampolės miesto senosiose kapinėse.

EMILIJA MONTVILIENĖ

Emilija Montvilienė gimė 1940 m. balandžio 12 d. Kelmės rajono Einikių km. ūkininkų šeimoje. 1964 m. baigė Kauno medicinos institutą ir tais pačiais metais atvyko į Marijampolę (tuo metu – Kapsuką) dirbti vaikų ligų gydytoja. Šį darbą dirba iki šiol. Ištekėjusi, išauginusi tris vaikus.

E. Montvilienę visi pažįsta kaip pasišventusią, talentingą gydytoją–pediatrę, aktyvią atgimimo veikėją, Caritas organizatorę. Visuomeninė gydytojos veikla labiausiai reiškėsi per pastarąją organizaciją. 1988 m. ji kartu su kitomis 7-iomis moterimis pasirašė dokumentą, įpareigojantį kurti savarankiškas „Caritas" grupes visoje Lietuvoje. E. Montvilienė įkūrė iniciatyvinę grupę Marijampolėje ir palaipsniui visoje Vilkaviškio vyskupijoje. Daug pastangų ir energijos reikėjo užmezgant tarptautinius ryšius su karitatyvinėmis organizacijomis. Pirmame „Caritas" suvažiavime E. Montvilienė skaitė pranešimą „Tvirta šeima – tvirta tauta". 1991 m.–2004 m. jos rūpesčiu Marijampolėje veikė „Caritas" vaistinė. Per šį laikotarpį buvo išdalinta daugybė įvairių vaistų, slaugos priemonių marijampoliečiams, Vilkaviškio vyskupijos ligoninėms, senelių globos namams. E. Montvilienė organizavo seminarus, konferencijas, rekolekcijas, platino katalikišką spaudą. Gydytoja aktyviai prisidėjo prie „Vaiko tėviškės namų" Avikiluose įsteigimo, koplytėlių ligoninėje ir įkalinimo įstaigoje įkūrimo. 2000 m.–2005 m. Marijampolėje ji organizavo sunkių ligonių slaugymą namuose.

Šventė „Giedu ir dainuoju Dievui ir Tėvynei" organizuota taip pat jos iniciatyva. 2004 m. kartu su kitais geradariais E. Montvilienė įkūrė pagalbos centrą „Rūpintojėlis", kuriame vykdė projektus priklausomybių prevencijos srityje, stengdamasi įtraukti labiausiai pažeidžiamus vaikus iš globos namų ir vaiko dienos centro. Be tiesioginio darbo vaikų poliklinikoje, savanoriškos veiklos „Caritas" organizacijoje, dvi kadencijos buvo išrinkta ir aktyviai dirbo Marijampolės miesto savivaldybės tarybos Sveikatos ir socialinių reikalų komitetuose.    

2008 m. – suėjus 20 metų savanorystės stažo, E. Montvilienė pasitraukė iš aktyvios veiklos, leisdama jaunesniems žmonėms reikštis šioje daug energijos reikalaujančioje veikloje. Tačiau ir dabar gydytoja be tiesioginio darbo Vaikų poliklinikoje aktyviai dalyvauja Trečiojo amžiaus universiteto veikloje, yra Sveikos gyvensenos ir dvasinio tobulėjimo fakulteto dekanė.

Už svarų indėlį kuriant Marijampolės savivaldybės gyventojų socialinę ir dvasinę gerovę Savivaldybės taryba jai suteikė Marijampolės garbės piliečio vardą.

VIDMANTAS BRAZYS

Vidmantas Brazys gimė 1946 m. balandžio 26 d. Marijampolės rajone, Balsupių kaime.

Pareigos: Marijampolės savivaldybės meras.            

Išsilavinimas: 1965 m. baigė Kapsuko Žemės ūkio technikumą, 1986 m. baigė Lietuvos veterinarijos akademiją, zooinžinierius.

1965-1968 m. tarnavo TSRS kariuomenėje, 1968 m. Balsupių kolūkio zootechnikas selekcininkas, 1969-1989 m. ir 1991-1992 m. Vinco Kapsuko vardo kolūkio vyr. zootechnikas, 1989-1991 m. šio kolūkio pirmininko pavaduotojas. 1992 m. Marijampolės rajono Žemės ūkio valdybos viršininkas, 1995 m. Marijampolės apskrities viršininko pavaduotojas, Žemės ūkio departamento direktorius. 1997 m. UAB "Marijampolės agrochemija" direktorius, 1999-2000 m. kooperatyvo „Suvalkijos cukriniai runkeliai“ pirmininkas.

2000-2003 m., 2003-2007 m., 2008-2011 m. ir nuo 2011 m. Marijampolės savivaldybės meras, Lietuvos savivaldybių asociacijos tarybos narys. 2007-2008 m. Marijampolės savivaldybės mero pavaduotojas.
1990 m. Lietuvos demokratinės darbo partijos narys, nuo 2001 m. Lietuvos socialdemokratų partijos Marijampolės skyriaus narys, LSDP tarybos narys, Marijampolės skyriaus pirmininkas.

1992-1995 m. Marijampolės rajono tarybos deputatas, nuo 1995 m. kovo iki lapkričio mėn. (LDDP sąraše), 2000-2003 m. (LSDP sąraše), 2003-2007 m., 2007-2011 m. ir nuo 2011 m. Marijampolės savivaldybės tarybos narys.

Šeima: žmona Birutė, sūnūs Audrius, Algirdas.

Pomėgiai: žvėreliai, gamta, sportas.

Už svarų indėlį kuriant Marijampolės savivaldybės gyventojų  ekonominę, socialinę, kultūrinę ir dvasinę gerovę Savivaldybės taryba jam suteikė Marijampolės garbės piliečio vardą.

ONA SAKALAUSKIENĖ

Ona Sakalauskienė gimė 1938 m. rugpjūčio 10 d. Marijampolėje tarnautojų šeimoje. 1949 m. su šeima buvo ištremta į Sibirą, kur patyrė tremtinės, likusios be mamos, dalią. Irkutsko srityje baigė vietos mokyklą. Po aštuonerių metų grįžusi į Lietuvą, nors puikiai išlaikė stojamuosius egzaminus į aukštąją mokyklą, nebuvo priimta mokytis dėl rusiško atestato. Tik gerų žmonių dėka įstojo ir baigė tuometę Marijampolės pedagoginę mokyklą. Vėliau baigė Vilniaus pedagoginį institutą. Nuo 1960 iki 2007 metų dirbo pedagoginį darbą. Šalia pagrindinės veiklos užsiiminėjo savanoriška veikla. Dirbdama Marijampolės V. Mykolaičio-Putino mokykloje-internate buvo įkūrusi Internacionalinį klubą, su kurio nariais daug keliavo, surengė daug internacionalinių švenčių, priėmė svečius iš kitų šalių. Taip pat tuo laiku dalyvavo profsąjungos veikloje, buvo profsąjungos komiteto narė, atsakinga už kultūrinį darbą. Dirbdama Neakivaizdinėje vidurinėje mokykloje buvo išrinkta mokytojų profsąjungos pirmininke, o antraeilėse pareigose „Ryto“ vidurinėje mokykloje įkūrė ir vadovavo tarptautiniam draugystės klubui „Baltija“.

Marijampolės kolegijoje visuomeniniais pagrindais vadovavo Žemdirbių tęstinio profesinio mokymo centrui, buvo išrinkta kolegijos Etikos komisijos pirmininke. Dirbo kolegijoje neetatine kelionių ir išvykų organizatore. Dar dirbdama Marijampolės kolegijoje kartu su trimis kolegėmis bendradarbėmis įkūrė Trečiojo amžiaus universitetą (TAU), kuris sėkmingai veikia jau antrą dešimtį metų.

Išėjusi į užtarnautą poilsį, nuo 2005 m. visuomeniniais pagrindais vadovauja Marijampolės TAU, jungiančiam savo gretose per 700 klausytojų. Turėdama daugiametę pedagoginę patirtį, ji ypatingai sugeba padėti pagyvenusiam ir neįgaliam žmogui atgaivinti savo gebėjimus, įgūdžius ir žinias, padedančias sėkmingai integruotis į žinių visuomenę.

Ji džiaugiasi ir didžiuojasi savo veikla, kuri sulaukė daugybės žmonių pripažinimo. Gal dėl to ir Onutės gyvenimo credo skamba taip: „Tikroji sėkmė - tai kasdienis gyvenimas meilės sklidina širdimi." (Sara Ban Breathnach).

Įvertindama jos svarų indėlį kuriant Marijampolės savivaldybės gyventojų socialinę, kultūrinę ir dvasinę gerovę Marijampolės savivaldybės taryba 2015 m. suteikė Marijampolės trečiojo amžiaus universiteto direktorei O. Sakalauskienei Marijampolės garbės piliečio vardą.

KLEMENCAS AGENTAS

Klemencas Agentas gimė 1957 m. gruodžio 25 d. Lietuvos laisvės gynėjų, tremtinių šeimoje. Klemenco tėvai iš Sibiro į Lietuvą sugrįžo likus mėnesiui iki jo gimimo.
1965–1976 metais mokėsi Marijampolės 4-ojoje vidurinėje mokykloje.
Baigęs mokyklą įstojo į Veterinarijos akademiją, ten mokėsi nuo 1976-ųjų iki 1981 metų. Įgijo Veterinarijos gydytojo specialybę.
1981 įsidarbino Kapsuko rajono Valstybiniame žirgyne gydytoju veterinaru.
1985-1991 metais dirbo rajono veterinarijos stotyje vyriausiuoju gydytoju terapeutu-toksikologu.
1992 metais Klemencas įkūrė UAB „Darija“.
Nuo 1993 m. dirbo „Lukoil“ kompanijoje ir vadovavo pietvakarių Lietuvos padaliniams, prisidėjo prie mažmeninės ir didmeninės naftos produktų prekybos vystymo.
1998 m. sukūrė šeimos verslą – įmonę UAB „Mantinga“. Įmonė pavadinta MANTINGA dviejų vaikų vardų santrauka Mantas ir Ingrida. Dabar „Mantinga“ plačiai žinoma tarptautiniu mastu, gaminiai eksportuojami į daugiau nei 30 pasaulio šalių.

K. Agentas – Marijampolės „Rotary“ klubo narys nuo 1995 m. Jis aktyviai dalyvauja verslininkų ir darbdavių visuomeninėje veikloje. Kaip socialiai atsakingos įmonės savininkas, jis siekia ne tik skatinti verslą, bet ir puoselėti žmogiškąsias vertybes.

Tai verslininkas, kuriam verslas – ne tik pajamų šaltinis, bet ir įrankis, kurį turint savo rankose, galima siekti aukštesnių tikslų. Verslininko iniciatyva 2004 metais buvo įkurtas „Sūduva–Mantinga“ krepšinio klubas. 2007 metais įsteigtas labdaros ir paramos fondas, kurio tikslas – remti Marijampolės apskrities socialiai remtinus asmenis, teikti paramą švietimo, socialinėms įstaigoms, ištiesti pagalbos ranką vargstantiems, remti kultūros bei sporto renginius.

Klemencas neabejingas Marijampolės miestui ir žmonėms, daugelį metų buvo neetatinis mero Vidmanto Brazio patarėjas verslo, ekonomikos, miesto vystymo strategijos klausimais. Nuolat stengiasi prisidėti prie Marijampolės miesto ekonominės, kultūrinės, socialinės gerovės kūrimo.

Nuo 2017 metų yra Marijampolės krepšinio federacijos prezidentas.

K. Agento apdovanojimai:

• 2010 m. - Marijampolės apskrities viršininko garbės ženklas už indėlį į krašto socialinę, ekonominę veiklą, darbo vietų kūrimą, naujų partnerystės ryšių ir didesnių galimybių versle ieškojimą, kultūros, sporto, mokslo ir kitų visuomeninių renginių rėmimą bei aktyvų dalyvavimą juose.
• 2010 m. - sidabrinė (II laipsnio) Darbo žvaigždė. Tai pats aukščiausias Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos apdovanojimas. Darbo žvaigždėmis pagerbiami labiausiai prie Lietuvos ūkio gerovės prisidėję verslininkai bei tarnautojai.
• 2011 m. - Šv. Jurgio, Marijampolės globėjo, medalis už nuopelnus verslui ir Marijampolės vardo garsinimą.
• 2013 m. - Šv. Jurgio, Marijampolės globėjo, ordinas už nuopelnus Marijampolei ir Sūduvai.
• 2014 m. - Vytauto Andriaus Graičiūno apdovanojimas už vadybos ir inovacijų diegimo pasiekimus vystant maisto pramonės sektorių, indėlį ir paramą Lietuvai pirmininkaujant ES tarybai.
• 2017 m. bendrovė „EU Open for Business“, priklausanti organizacijai „Enterprise Europe Network“, išskyrė Klemencą kaip sėkmingą Lietuvos įmonės vadovą, o Mantingą pasirinko kaip pažangaus ir greitai besivystančio verslo pavyzdį.
• 2017 m. - Marijampolės garbės piliečio vardas už svarų indėlį kuriant Marijampolės savivaldybės gyventojų ekonominę, socialinę, kultūrinę ir dvasinę gerovę.
• 2017 m. apdovanotas LKF (Lietuvos krepšinio federacijos) padėkos ženklu už nuopelnus Lietuvos krepšiniui.

 BEATRIČĖ KLEIZAITĖ-VASARIS

Beatričė Kleizaitė-Vasaris, teatralė, režisierė, pedagogė, bibliotekininkė, aktyvi visuomenininkė ir kultūros veikėja, mecenatė  gimė 1925 m. sausio 3 d. Kaune.

1941–1944 m. studijavo Kauno valstybės teatro Dramos studijoje. Antrojo pasaulinio karo metais emigravo iš Lietuvos. 1945–1948 m. Italijoje tęsė menų studijas ir dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Romoje Stasio Lozoraičio asmenine sekretore. 1948 m. išvyko į Argentiną, 1958 m. – į Kanadą, vėliau – JAV, kur baigusi bibliotekininkystės mokslus dirbo bibliotekose, taip pat pedagoginį darbą, režisavo savo suburtos lietuvių trupės (Bostonas, JAV) spektaklius, įvairiomis temomis rašė lietuvių išeivijos spaudoje. Aktyviai reiškėsi lietuvių visuomeninėje, kultūrinėje veikloje.

1989 m. Beatričė Kleizaitė-Vasaris po ilgų emigracijos metų grįžo gyventi į Lietuvą, aktyviai įsiliejo į Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Jos pastangomis į Lietuvą sugrąžinta tūkstančiai lietuvių išeivijos menininkų kūrinių – Adomo Galdiko, Vytauto Kašubos, Vytauto Igno, Albino Elskaus, Viktoro Vizgirdos, Romo Viesulo, Prano Gailiaus, Vytauto Kazimiero Jonyno ir kitų autorių kūrybinis palikimas.

Beatričė Kleizaitė-Vasaris įsteigė Didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklo šalpos fondą ir vadovavo projektui Katedros aikštėje Vilniuje statant Vytauto Kašubos (1915–1997) sukurtą paminklą Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui.

Parašė ir išleido unikalias didelės išliekamosios vertės knygas (reikia dvitaškio) „Lietuvių menininkų darbai Šiaurės Amerikos šventovėse“ (2004 metai), „Albinas Elskus. Grožio ir vizijos dailininkas“, (2009 metai), „Angelai“ (2011 metai).

2010 m. Beatričė Kleizaitė-Vasaris Anykščiams padovanojo vertingą daugiau nei šimto dailės kūrinių kolekciją, kurios pagrindu buvo įkurtas Angelų muziejus.

Norėdama atsidėkoti savo kraštui Suvalkijai, iš kurios pati yra kilusi, Beatričė Kleizaitė-Vasaris Marijampolei padovanojo daugiau kaip 2 mln. litų įvertintą meno kūrinių kolekciją: per 400 tapybos, grafikos ir skulptūros darbų, kuriuos kūrė per 30 autorių. Mecenatė siekė, jog Marijampolei dovanojama kolekcija nedūlėtų muziejų saugyklose, o būtų eksponuojama, kad kuo daugiau Marijampolės, Suvalkijos ir Lietuvos gyventojų galėtų susipažinti su žymiausių Lietuvos išeivijos menininkų kūrybiniu palikimu. Drauge su meno kolekcija Marijampolei padovanota ir 204 meno leidinių apie pasaulio ir Lietuvos dailę biblioteka, sukaupta gyvenat Europoje, Lotynų Amerikoje, JAV ir Kanadoje, o nuo 1989 m.  papildyta jau gyvenant Lietuvoje.

2014 m. gegužės 31 d. miestui dovanotos kolekcijos pagrindu Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centre, buvusioje sinagogoje, įkurta Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerija.

 2016 m. spalio mėn. Beatričės Kleizaitės-Vasaris pastangomis ir lėšomis išleistas galerijos meno kolekcijos katalogas (apimtis – 254 psl.), kuris pristatytas Marijampolės ir, bendradarbiaujant su Lietuvos dailės muziejumi, Lietuvos visuomenei.

Įkurta Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerija vos pradėjusi veiklą tapo marijampoliečių ir miesto svečių traukos centru. .Per penkerius menų galerijos veiklos metus daugiau nei 13 tūkst.  marijampoliečių ir miesto svečių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos, Kroatijos, Šveicarijos, Rumunijos, Vokietijos, Belgijos, Anglijos, Škotijos, Austrijos, Nyderlandų, Prancūzijos, Šveicarijos, Ispanijos, Italijos, Portugalijos, Turkijos, Suomijos, Norvegijos, Izraelio, Afrikos, Australijos, JAV, Meksikos bei Kanados  susipažino su menų galerijos kolekcija.

Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje taip pat nuolat vyksta koncertai, meno ir kitų leidinių pristatymai, susitikimai, meno simpoziumai, muzikos ir poezijos vakarai, labdaros bei kiti renginiai (124 per penkerius galerijos veiklos metus arba maždaug 25 kasmet), tai yra ir puiki bei įkvepianti erdvė mokytojų bei mokinių edukaciniams renginiams.

Beatričės Kleizaitės-Vasaris apdovanojimai:

• Šv. Jurgio Marijampolės globėjo ordinas, 2014 m.
• Barboros Radvilaitės medalis už produktyvią kultūrinę veiklą, 2002 m.
• Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius už nuopelnus Lietuvai, 1997 m.