Ačiū tiems, kurie rašė
Gražiai paminėjome Tarptautinę gimtosios kalbos dieną – šeštadienį net 151 marijampoliečių rašė Nacionalinį diktantą. Aktyviausi buvo Sūduvos gimnazistai (64). Šiemet pirmąkart žmonės galėjo rašyti bibliotekose. Daug buvo jaudulio, bet, pasirodo, viską galima įveikti, tik reikia norėti – kaimų bibliotekose rašė 21. Nesinorėjo skirstytis. Pakalbėję apie nepakartojamą, bene seniausią Lietuvoje Sūduvos istoriją, šokom rašyti ir marijampoliečių diktantą, kurio išskirtinis bruožas – du ilgi kvederaitiški sakiniai. Štai toks buvo tekstas.
Pažinimo pradžia, man atrodo, yra ten, toli vaikystėje, kur žmogus pirmąkart supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad jo rankos ir širdis privalo ką nors nudirbti, pridengti silpnesnįjį nuo skausmo, išgąsdintąjį apsaugoti nuo prievartos ar melo, kad jis tiesiog privalo būti sąžiningu ir doru žmogumi. Tai ne tik aukščiausia, bet ir sunkiausia pareiga.
O kai pavargęs po kelionių grįžti namo, įsisupęs į bekraštę apmąstymų ir žinojimo platybę, užmerki akis ir matai, kaip tu, basas ir murzinas vaikiūkštis, užsikoręs ant patrešusios tvoros(,) godžiai dairaisi po vešintį gyvenimo sodą, pilną saulės žybsnių, ošiančių plačiašakių ąžuolų, apgaubtą mįslingų paslapčių ir bręstančio kilnumo. O(,) nuostabusis krašte!
Pagal J. Marcinkevičių
Darbus ištaisysime ir nugalėtojus (moksleivį ir suaugusįjį) paskelbsime Kovo 11-osios minėjimo metu.
Su nuoširdžia pagarba
kalbininkė Marija Žvinakevičienė
 |
 |
 |
Komentarai
{{msg}}