Dar visai neseniai jos pačios sėdėjo mokyklos suoluose, o šiandien jau stovi prieš klasę kaip mokytojos. Marijampolietei Deimantei Juozupaitytei šis rugsėjis Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje – pirmasis mokytojaujant, o Sūduvos gimnazijos matematikos mokytojai Ernestai Jonušaitei – jau antrasis. Abi pedagogės dirbti mokykloje pradėjo dar studijuodamos. Prie sprendimo profesinį kelią pradėti gimtajame mieste prisidėjo ir Marijampolės savivaldybės kartu su Agentų šeimos paramos fondu jauniems pedagogams skiriama finansinė parama.
Pedagogės pripažįsta, kad mokytojo kasdienybė pasirodė kiek kitokia, nei jos įsivaizdavo, tačiau net ir po sunkesnių pamokų į klasę jas vis grąžina akimirkos, kai mokinys, dar visai neseniai kartojęs „nemoku“, pagaliau supranta. ✨ Minint Tarptautinę mokytojų dieną, su Deimante ir Ernesta kalbamės apie jų kelią į mokyklą, pirmąsias patirtis klasėje ir tai, ką joms pačioms šiandien reiškia būti mokytojomis.
Kelias į pedagogiką prasidėjo anksti
Kalbėdamos apie kelią į mokyklą, Deimantė ir Ernesta mintimis grįžta į vaikystę. Ernesta prisimena, kad matematika ją žavėjo nuo mažens – patiko spręsti uždavinius, ieškoti atsakymų ir atradimais dalytis su klasės draugais: paaiškinti, padėti suprasti. Dabar, žvelgdama atgal, Ernesta svarsto, kad šie ankstyvi bandymai padėti kitiems ir buvo jos būsimo mokytojos kelio pradžia.
Panašių užuominų savo vaikystės prisiminimuose įžvelgia ir Deimantė. Žaisdama ji dažnai tapdavo mokytoja – įsivaizduodavo vedanti pamokas, o jos „mokine“ būdavo močiutė. Namuose kuriamos improvizuotos pamokos tuomet buvo tik žaidimas, nė nenutuokiant, kad po daugelio metų klasė taps jos tikrąja darbo vieta.
Rimčiau apie pedagogikos studijas Deimantė pradėjo galvoti paskutinėse gimnazijos klasėse. Matematika jai sekėsi puikiai, todėl ir būsimą profesiją norėjo sieti su šiuo dalyku, nors tuo metu akiratyje buvo ir kitos studijų kryptys. Lemiamą įtaką Deimantės pasirinkimui turėjo matematikos pedagogiką jau studijavusio vaikino patirtis – jo pasakojimas apie studijas, ankstyvą praktiką ir galimybę dar studijuojant išbandyti save mokykloje paskatino ją rinktis STEAM pedagogikos studijas Vytauto Didžiojo universitete.
Pernai atlikusi praktiką Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje, kurią pati yra baigusi, Deimantė sulaukė pasiūlymo čia pasilikti dirbti. Ilgai nedvejojo – šį rugsėjį, jau būdama ketvirto kurso studente, į savo buvusią gimnaziją sugrįžo kaip matematikos mokytoja.
Ernestos, kaip mokytojos, kelias klostėsi panašiai – baigdama gimnaziją ji jau tvirtai žinojo, kad rinksis pedagogikos studijas. Nors tėvai ragino neskubėti ir pasvarstyti apie kitas galimybes, Ernesta savo sprendimu neabejojo – tai profesija, kuriai jaučia pašaukimą.
„Man visada patiko padėti kitiems suprasti matematiką, kartu ieškoti atsakymo. Pati matematika ir pažinimo džiaugsmas mane labai traukė, todėl kažkaip net nekilo kitų minčių – žinojau, kad noriu būti mokytoja“, – apie savo pašaukimą kalba Ernesta.
Kaip ir Deimantė, pirmuosius profesinius žingsnius Ernesta žengė dar studijuodama ir taip pat sugrįžo į savo buvusią mokyklą – Marijampolės Sūduvos gimnaziją. Čia atliko praktiką, o pernai, būdama ketvirto kurso studentė, sulaukė kvietimo dirbti. Taip abiem jaunosioms pedagogėms dar nebaigus studijų mokytojo profesija tapo nebe ateities planu, o kasdienybe.
Realybė pasirodė kitokia, nei įsivaizdavo
Abi jaunos pedagogės pripažįsta, kad prieš pradėdamos dirbti mokytojo kasdienybę įsivaizdavo kiek kitaip. Atėjus į klasę paaiškėjo, kad vien gerai išmanyti matematiką neužtenka – ne mažiau svarbu sudominti mokinius, rasti bendrą kalbą su klase, išlaikyti ribas ir autoritetą bei susitaikyti su tuo, kad ne kiekviena pamoka pavyks taip, kaip planuota.
„Buvo viena pirmųjų mano pamokų: atėjau pasiruošusi, suplanavusi viską iki detalių, bet klasėje situacija pasisuko visai kitaip, nei įsivaizdavau. Buvo sunku suvaldyti mokinius, o aš dar neturėjau patirties, kaip tokioje situacijoje elgtis. Tą akimirką pagalvojau – gal šis darbas vis dėlto ne man“, – prisimena Ernesta.
Laimei, viena sunkesnė pamoka jaunos mokytojos noro mokyti neužgesino. Ernesta pasakoja, kad tikėjimo ir pasitikėjimo jai suteikė auganti patirtis, kolegų palaikymas, o labiausiai – akimirkos, kai pavykdavo rasti ryšį su mokiniais ir pamatyti, kad tai, ką pasakoja, jiems tampa suprantama.
Deimantė savarankiško darbo klasėje patirtį dar tik pradeda kaupti, tačiau jauna mokytoja jau spėjo suprasti, kad didžiausias išbandymas dažnai būna visai ne matematika, o gebėjimas suprasti prieš save sėdintį jauną žmogų ir rasti būdą jį sudominti.
„Manau, mokiniui labai svarbu patirti sėkmę – pajusti, kad jis gali. Jeigu sudėtingesnis uždavinys nepavyksta, pasiūlau pradėti nuo lengvesnio. Kai jį išsprendžia, iškart atsiranda šypsena, daugiau pasitikėjimo savimi, o tada jau galima bandyti ir sunkesnį. Tas mažas „man pavyko“ labai motyvuoja judėti į priekį“, – įsitikinusi Deimantė.
Gal todėl abi jaunosios mokytojos kalbėdamos apie tai, kas joms mokytojo darbe teikia daugiausia džiaugsmo, pirmiausia mini ne gerus pažymius. Anot jų, kur kas svarbesnės akimirkos, kai mokinys, dar visai neseniai kartojęs „nemoku“, pagaliau supranta ir pats patiki, kad gali.
„Mes ugdome mąstančią kartą“
Nors mokykloje abi dirba dar neilgai, abi jaunos mokytojos jau spėjo suprasti, kad jų darbas – ne vien išmokyti formulių ir padėti išspręsti uždavinius. Savo misiją mokykloje jos supranta ne tik kaip žinių perdavimą, bet ir kaip galimybę padėti mokiniui augti mąstančiu, savarankišku žmogumi.
„Mes nežinome, kas šiandien sėdi mūsų klasėse – gal būsimas prezidentas, gydytojas, o gal žmogus, kuris ateityje priims labai svarbius sprendimus. Todėl man svarbu ne tik išmokyti matematikos, bet ir ugdyti mąstantį žmogų – tokį, kuris gebėtų kelti klausimus, atsirinkti informaciją, turėtų savo nuomonę ir nebijotų jos pagrįsti. Nemąstantį žmogų daug lengviau paveikti ir valdyti, todėl mes, mokytojai, turime didžiulę atsakomybę už tai, kokią kartą auginame. Ir aš labai didžiuojuosi galėdama būti to dalimi“, – pripažįsta Ernesta.
Suvokimas, kad mokytojo darbas gali turėti įtakos tam, kokie žmonės iš šiandienos mokinių užaugs, Ernestai ir suteikia prasmę kasdien grįžti į klasę – net ir po ne pačių lengviausių pamokų.
Kiek daug mokiniui gali reikšti ne tik mokytojo žinios, bet ir jo palaikymas bei padrąsinimas, Deimantė žino iš savo patirties. Ji iki šiol yra dėkinga savo matematikos mokytojai Eglei Danielienei, kuri pastebėjo jos gabumus, skatino juos ugdyti ir rūpinosi, kad Deimantė galėtų kaip įmanoma geriau atskleisti savo potencialą. Gražiai susiklostė, kad šiandien buvusi mokytoja tapo Deimantės kolege – sugrįžusi į savo gimnaziją ji ir toliau sulaukia E. Danielienės palaikymo, tik dabar jau žengdama pirmuosius savo, kaip mokytojos, žingsnius. Dabar, pati stovėdama prieš klasę kaip mokytoja, Deimantė sako, kad norėtų mokiniams duoti tai, ką kadaise gavo pati – pastebėti jų gebėjimus, padrąsinti ir padėti atsiskleisti. ????
Jei širdis šaukia būti mokytoju – rinktis verta
Paklaustos, ar šiandien pačios rekomenduotų jaunam žmogui rinktis pedagogiką, Deimantė ir Ernesta sako, kad rinktis verta, tačiau į mokytojo darbą siūlo žvelgti realistiškai. Per gana trumpą laiką mokykloje abi jau spėjo pamatyti, kiek daug ši profesija reikalauja, tačiau kartu – kiek daug gali duoti.
Deimantė svarstantiems apie pedagogiką pataria pirmiausia leisti sau pabandyti. „Jeigu tau patinka tavo dalykas, patinka dirbti su vaikais, tikrai verta rinktis šį kelią. Iš pradžių gali būti nedrąsu, gali atrodyti, kad bus labai sunku, bet su kiekviena pamoka atsiranda daugiau pasitikėjimo. Nėra taip baisu, kaip gali pasirodyti iš pradžių“, – sako ji.
Ernesta svarstantiems apie pedagogiką taip pat siūlo pirmiausia įsiklausyti į save. Jos manymu, šios profesijos nereikėtų atsisakyti vien dėl to, kad ji gali pasirodyti sudėtinga. Mokytojo darbe nėra daug monotonijos – skiriasi klasės, mokiniai, jų reakcijos, todėl ir kiekviena diena gali būti vis kitokia. Būtent tai, pasak Ernestos, leidžia pačiam nuolat mokytis, ieškoti naujų būdų pasiekti mokinį ir augti kartu su juo.
„Jei širdis šaukia, kad būsit mokytojas – tai ir būsit. Man atrodo, svarbiausia to noro neužgniaužti vien todėl, kad kažkas sako, jog bus sunku“, – įsitikinusi Ernesta.
Svarstantiems apie mokytojo kelią Deimantė ir Ernesta linki pirmiausia nebijoti pabandyti ir pasitikėti savo pasirinkimu – neleisti, kad kitų abejonės ar kalbos apie profesijos sunkumus užgožtų norą mokyti. O Mokytojų dienos proga kolegoms jos linki neprarasti noro mokyti, kantrybės ir tikėjimo savo darbo prasme. Net ir sudėtingesnėmis dienomis – nepamiršti, kiek daug mokytojui gali reikšti nedidelė mokinio pažanga, o mokiniui – laiku išgirstas mokytojo padrąsinimas.
Marijampolės savivaldybės administracijos
Komunikacijos skyrius
Komentarai
{{msg}}