Rašėm rašėm ir parašėm. Skelbiame diktantų tekstus

Laukdami atbundančio pavasario, žadindami savo širdis ir protą iš žiemos sąstingio, ir šiais metais susirinkome į  Tarptautinės gimtosios kalbos dienos šventę. Net 154 marijampoliečiai sėdo rašyti Nacionalinio diktanto, o pailsėję, pirštus pamankštinę ir nusišypsoję kibo į kalbininkės Marijos Žvinakevičienės sukurto teksto „Jie čia. Šalia“ raizgalynus.  145 kalbos mylėtojų rašė tekstą, prisodrintą spalvingų ir retų žodžių, kupinų meilės kalbai ir Tėvynei.

Dėkoju visiems visiems, tikintiems Tautos gyvata.

Tekstas internete bus paskelbtas kovo 1 d., raštingiausi marijampoliečiai bus apdovanoti Kovo 11-osios iškilmių metu. Visi esate labai laukiami.

Kalbininkė Marija Žvinakevičienė

Loretos Juodzevičienės nuotraukos

Nacionalinio diktanto tekstas

Marija Žvinakevičienė

Jie čia, (.) šalia

Kai užsiropšti ant saulėteky skęstančio yrančio piliakalnio, prieš akis atsiveria išgražintas miestas, lyg juosta susijuosęs Šešupės vaga.  Apgaubia tokia ramybė ir palaima, kad nejučiom mąstai, tarytum sėdėtum su solidžiuoju J. Basanavičiumi, kuris tau pradreskia senovės šydą ir porina apie drąsiuosius kunigaikščius ir garbiąją jų kilmę, siekiančią Romos imperijos laikus. Tolumoje tarsi šmėsteli figūra susirūpinusio J. Jablonskio, lyg ant kablelio parimusio, ryžtingai guldančio  į gramatikos lopšį mūsų archajiškąją kalbą, iš sanskrito atskridusią. Tolėliau, už malūno, prie ilgojo kluono,() pulkais pulkuojasi žmonės: sermėgėti ir kostiumuoti vyrai, skepetėtosios ir skrybėlėtosios moterys – visi spiečiasi aplink išlakųjį K. Grinių ir vienakojį J. Vilkutaitį, vaidinimo „Amerika pirtyje“ autorių, triukšmingai visų pagerbtą.  Į bręstančios dienos tįstančius spindulius įsipina choro užtraukta daina „Lietuva, tėvyne mūsų“,() ir ūžteli V. Kudirkos žodžiai per mūsų kraštą ir per mūsų širdis.