Sasnavoje pagerbtas kraštiečio Gedimino Ilgūno atminimas, pristatyta Edmundo Ganusausko monografija apie Gediminą Ilgūną „Išėjęs į žygį“

Gegužės 15 dieną Sasnavoje buvo paminėtos penktosios kraštiečio, istoriko, Kovo 11-osios akto signataro Gedimino Ilgūno mirties metinės. Į atminimo vakarą atvyko Gedimino artimieji – žmona Birutė, dukros Milda ir Rasa, jo organizuotų ekspedicijų bendražygiai, rašytojas, bendramintis Romas Gudaitis, Sasnavos krašto žmonės, kuriems brangus šio žmogaus atminimas. Lietingą ir vėjuotą penktadienio vakarą senosiose Sasnavos kapinėse ant Gedimino Ilgūno motinos kapo (čia atgulė ir maža dalelė gerbiamo kraštiečio pelenų) sužibo penkios žvakelės ir pražydo neužmirštuolių puokštė, o Sasnavos bendruomenės namuose buvo pristatyta žurnalisto, rašytojo, buvusio ilgamečio lakūno Edmundo Ganusausko monografija apie Gediminą Ilgūną Išėjęs į žygį. Gyvai parašytoje, gausiai nuotraukomis bei dokumentų faksimilėmis iliustruotoje knygoje atsiveria nepaprastai turiningas ir platus Gedimino pasaulis, tiesiog neaprėpiamas jo gyvenimas.

Kalbėdamas apie knygą, rašytojas sakė, kad dar nepradėjęs jos, jau žinojo  pavadinimą – Išėjęs į žygį. Tie žodžiai įstrigo Sasnavoje, prieš ketvertą metų, klausant Romo Gudaičio pasakojimo apie savo kraštietį, bičiulį, bendramintį. Edmundą Ganusauską ir Gediminą Ilgūną suvedė bendras darbas LRT Taryboje. Ilgūnas 2008 –2010 m. jai vadovavo, o Edmundas buvo šios Tarybos narys, einantis pareigas iki šiol. Bet labiausiai, kalbėjo rašytojas, juos suartino žygis automobiliais aplink Vytauto Lietuvą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paribiu 2009 metais, skirtas Lietuvos tūkstantmečiui. Ilgūnas buvo šio žygio sumanytojas ir, kaip sakė Edmundas, „variklis“. Tuomet per 21 dieną buvo nuvažiuota 5537 km per Latviją, Rusiją, Ukrainą, Lenkiją.

Tarp pirmosios kelionės dviračiais aplink Lietuvą 1960-ųjų vasarą ir šios paskutinės 2009-aisiais Vytauto Didžiojo Lietuvos perimetru buvo dar 47 žygiai, kuriais Gediminas ne tik praturtino Lietuvos kultūros, literatūros, istorijos lobyną, bet ir daugelį žmonių išmokė gimtajame krašte ar svetur įsižiūrėti į tai, kas dažnai praplaukia pro akis ir lieka nepastebėta. Apie keliones ir ekspedicijas pasakojo ir Gedimino bendražygiai keliautojai Leonas ir Ona Staskevičiai iš Kauno.

„Gediminas buvęs labai griežtas tuose žygiuose – jokio alkoholio ir sekso“ – juokavo Ona. Su Ilgūno žmona Birute prisiminė savo įkurtą „nusikriokusių klubą“ ( žemaitiškai „verkiančių“). Kokios ilgos būdavo tos nežinios minutės ir valandos (!), kai jos išleisdavo savo vyrus į žygius. Juk nebuvo mobiliųjų, vargu ar ir telegramą galėjai pasiųsti iš tolimosios taigos, kur 1984 metais buvo keliauta carizmo aukų pėdsakais ar 1979-iais ieškant J. Čerskio Rytų Sibire. O kokia romantika gaubia  2003 metais organizuotą žygį iš Vavelio į Vilnių, prisimenant Žygimanto Augusto kelionę paskui mylimosios Barboros karstą. Taip buvo prisiminta gražiausia meilės istorija Europoje, parvežtas simbolinis Žygimanto laiškas Barborai į Katedros požemius. Beveik1000 kilometrųnukeliauta knygnešių keliais, sutvarkytos jų atminimo vietos, pažymėti kapai. Edmundo Ganusausko knygoje -   ištraukos iš  kelionių dienoraščių, ekspedicijų sąrašai ir atstumai.

Šimtams žmonių Gediminas Ilgūnas atskleidė kelionių žavesį, mums ir ainiams paliko ne tik po trupinius surinktus, su pedanto kruopštumu sutvarkytus kraštotyros lobius, bet ir titanišką darbą liudijančias monografijas. Gediminas -  16 knygų autorius, apie 20 knygų bendraautoris, Lietuvos ir užsienio spaudoje Lietuvos kultūros ir mokslo istorijos klausimais paskelbęs apie 500 straipsnių. Tai jo dėka šiandien turime išsamias monografijas apie Joną Čerskį, Vincą Pietarį, Kazį  Grinių, Steponą Kairį, Česlovą Kudabą, Algirdą Brazauską ir kt. Tos knygos unikalios tuo, kad buvo rašomos ne tik remiantis dokumentais, bet ir susipažįstant su tomis vietomis, kuriose jo knygų herojams teko būti. Tas knygas jis rašė apimtas nesuvokiamo darbštumo. Jis pats yra sakęs: „Para turi 24 valandas; 8 tu miegi, 8 dirbi, ir 8 lieka laisvalaikiui. Tu gali žiūrėti televizorių, gali nieko neveikti, tu gali rašyti...“

Dalindamasis  mintimis apie Ilgūną, rašytojas Romas Gudaitis ypač pabrėžė jo nedeklaratyvų patriotizmą. Gediminas turėjo tvirtą nuomonę ir savo poziciją, o jo sąžinė visada buvo stipresnė už baimę kažkam neįtikti. 1990 metais Aukščiausioje Taryboje jis buvo išrinktas Švietimo, mokslo ir kultūros komisijos (komiteto) pirmininku. Knygoje pateiktos posėdžių stenogramos, protokolų tekstai, laiškai. Priimant įstatymą „Dėl išlikusio nekilnojamo turto grąžinimo tvarkos ir sąlygų“, vienintelis Gediminas balsuoja prieš. Pasak Gudaičio, tai buvo labai nepopuliari tuo metu pozicija. Gediminas, žinoma, savo nuomonės nepakeitė ir vėliau. Ne vienas iš aršiai tada įstatymą rėmusių signatarų šiandien pripažįsta, jog tada nebuvo galvota apie padarinius.

Šiltai ir nuoširdžiai apie tėtį kalbėjo dukros Rasa ir Milda. „Didžiuojuosi, kad turėjau tokį tėtį“,- sakė Rasa. Milda džiaugėsi tomis vertybėmis, kurias tėvas įskiepijo savo gyvenimu ir prasmingu darbu. Jautrus Birutės Ilgūnienės pasakojimas apie Gediminą ne vieną privertė nubraukti ašarą.      Knygoje ir nežinoma Gedimino Ilgūno esybės dalis – poezija. Vieną iš daugelio savo segtuvų Gediminas pavadino „Dienoraščio etiudai arba Laiškai iš anapus“. Šie nedideli kūrinėliai, ekspresijos, gimė įvairiais metais ir laikais, įvairiose vietovėse. Dukra Ugnė mano, kad tie etiudai – saviraiška be minčių apie leidybą, be viešumos. Knygoje ir Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus, politikų Juozo Olekos, Audriaus Rudžio, Vytenio Andriukaičio, rašytojo Kazio Sajos, keliautojų Algimanto Jucevičiaus, Jono Kalinausko, Gedimino Sederavičiaus prisiminimai, poeto Marcelijaus Martinaičio atsisveikinimo žodis 2010 gegužės 12:

„Nesakau, kad būtų Tau lengva žemė. Lietuvos žemė nėra lengva. Todėl joje atgulę dirba ir po mirties, kartais labai sunkiai. Taip dirbo ir dirba didieji Tavo krašto praeities žmonės, sunkiais keliais nešę laisvės siekius, raštą. Dirbk ir toliau mums paliktais darbais“.

Gedimino Ilgūno būties kelias – tarsi ne vieno žmogaus gyvenimas. Toks – neaprėpiamas – tegul ir išlieka atmintyje, tegul ir mus šaukia į žygį.

Roma Karčiauskienė