Žolinė – padėkos, bendrystės, dalijimosi ir santarvės šventė

Įpusėjo rugpjūtis. Nors vasaros audros, pasitelkusios vėtrą, perkūniją ir ledokšnius, smagiai sušoko savo pasiutpolkę ir niekas negali garantuoti, kad ir dar kartą nesušoks, bet vasara jau galop. Ruduo jau siunčia žinią, kad atkeliauja. Bet prieš jam apsireiškiant, dar pasidžiaugsim Žoline (kirčiuokime Žólinė arba Žolìnė, kaip kam patogiau, kalbininkai nesupyks!).

Žolinė  (būtent Žolinė, o ne Žolinės, kaip pavadindami kartais nustebina net kultūros srities darbuotojai) – archajiška šventė, kurios tradicijos – žoliavimas, padėka už derlių Motinai Žemei, deivei Žemynai, atsisveikinimas su žolynais, su gėlėmis, giminės ir kaimynų bendrystė ir santarvė – ir šventės pavadinimas išliko iki dabar. Rugpjūčio 15-ąją ir Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmės. Tai pati seniausia ir garbingiausia Švč. Marijos šventė, minima nuo VI–VII a.

Svarbiausi per Žolinę buvo ir yra žolynai. Merginos pindavo 9 vainikus iš skirtingų augalų. Po šventės juos kabindavo gerajame namų kampe. Labai daug kam šie vainikai buvo reikalingi: perkūnui griaudžiant, jais namus smilkydavo, o susirgę, vainiko žolynėlius užplikydavo ir gerdavo arbatą. Ir naują namą statydami, ir pabaigtuvių vainiką pindami tarp žalių augalų įpindavo ir žolynų iš Žolinės vainikų. Ne tik vainikus mūsų prosenelės pindavo, dar ir žolynų gausias puokštes skindavo. „Kas Žolinės dieną neturės žolynų puokštės, tam velnias į delną savo uodegą įbruks“, – sako protėvių išmintis.

Žolynų puokštė – tai gyvybės medžio, visatos susikūrimo atkartojimas. Ir dabar per Žolinę bažnyčion žmonės skuba žolynų puokštėmis nešini. Žemaičiai į jas įdėdavo piktdagį, dzūkai – daržovių (turbūt todėl kai kur Dzūkijoje šią šventę Kopūstine vadina), kietį, ūkininkai – visų javų varpų. Daržoves ar vaisius iš Žolinės puokščių ragaudavo namų šeimininkai, vaišindavo jais šeimyną, padalindavo su pašaru gyvuliams. Jei į žolynus įpindavo grūdų varpą, tai dalį tos varpos grūdų paskui įmaišydavo į aruodą, kitą dalį jau pavasarį eidami sėti – į pirmą sėtuvę.

Padėkojimas už derlių, pasidalijimas juo garantavo skalsą ateisiančiais metais, todėl žmonės svečiuodavosi vieni pas kitus. Buvo manoma, kad, jei Žolinę praleisi vienas, gyvenimas bus už skurdų skurdesnis. Žolinę švęsti, susirinkti visai giminei, kaimynams, padėkoti už tai, ką gauni, už santarvę, už galimybę turėti ir dalintis yra būtina. Mūsų protėviai šiai šventei padarydavo alaus iš šviežio derliaus, kai kur iš šviežio derliaus kepdavo duoną. O kepdavo ne įprastai duonkepėje krosnyje – duonos paplotėlius virš ugnies mėtydavo iš rankų į rankas, kol iškepdavo. Vaišės būdavo suneštinės – kiekvienas kaimynas, kiekvienas giminaitis kažką atsinešdavo, o priklydusį ubagėlį (elgetą) ir be nieko vaišintis kviesdavo. Tuo, kas patekdavo į Žolinės vaišes, taip pat buvo dalijamasi: dalį suvalgydavo šventės dalyviai, dalį paaukodavo vargšams ir elgetoms, deivei Žemynai (nupildavo gėrimo ant žemės, padėdavo maisto), taip pat nunešdavo į aruodus ar atiduodavo gyvuliams. Tokiu būdu buvo primenama sau ir jaunesniajai kartai: tai, ką Motina Žemė užaugina, yra visų.

Nepamirškim savo tradicijų. Ir ne tik todėl, kad būtume kaip visi – juk visi per Žolinę puokštes bažnyčiose šventina. Pašventinti žolynus neužtenka. Svarbu išsaugoti protėvių mums paliktą šios šventės dvasią: padėkoti už tai, ką turim, pasidžiaugti tuo, kas mus supa, pasakyti gerus žodžius tiems, kurie šalia, t. y. dalintis tuo, ką tikrai kiekvienas turime – savo širdies šiluma. Gražios visiems šventės!

Zina Eklerienė
Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausioji specialistė (kalbos tvarkytoja)