Kalbam apie kalbą: naujadarai, pertarai, žargonas (tęsinys)

Kaip daromi nauji žodžiai (naujadarai, neologizmai), kokie jie būna, kam ir kur dažniausiai vartojami, jau aptarėme. Jie praturtina kalbą. O turtinga kalba yra puiku. Tačiau turtingas turtingam nelygu. Perteklinis žodžių vartojimas kalbą skurdina. Neretai išgirstame sakant, kad vienas ar kitas kalbėtojas daugžodžiauja, tuščiažodžiauja, „kalba tą patį per tą patį“, „mykia mykia ir nesubliauna“ ir pan. Kalbėjimas ne pagal temą, nuobodus kartojimas to, kas jau pasakyta, klausančiuosius erzina, bet taip pat erzina, kartais gal net labiau, ir nuolat vartojami pertarai. Šįkart apie juos ir apie žargoną.

Pertaras – tai nereikalingas, kalbant nuolat iš įpratimo nevalingai kartojamas žodis ar posakis, neturintis reikšminės funkcijos. Dažniausiai pertarų pasitaiko iš anksto neparuoštoje kalboje. Iš viso yra užfiksuoti 52 skirtingi pertarai. Viešojoje kalboje pertarai vartojami užpildant pauzes, pradedant naują temą ar pašnekesį. Akademinėje kalboje pertarais dažniausiai virsta patvirtinimą žymintys prieveiksmiai (iš tikrųjų, žinoma, be abejo). O šnekamojoje kalboje pertarų įvairovė labai didelė, jie vartojami dažnai ir turi polinkį būti perimami iš pašnekovų. Čia jie dažniausiai neatlieka jokios funkcijos ir vartojami ne užpildant pauzes, bet tiesiog iš įpratimo.

Dažniausiai vartojamas pertaras – nu (sudaro apie 50 proc. visų pertarų), pertarai: na, žinai, vat, va , tai va, žodžiu, žinok, žinoma, reiškia, reiškiasi, aplamai, vadinasi, taip sakant, tiesą sakant, iš tikrųjų, ta prasme, ar ne. Pastarieji (pertarai ta prasme, , ar ne) paskutiniu metu tokie dažni šnekamojoje kalboje, kad kartais net sunku suvokti, kas norima pasakyti, ir ar kalbėtojas pats tiki tuo, ką sako. Pvz.: Mes susitikom ta prasme pasitarti, ką darysim. Norim pažiūrėti ta prasme, ar žmonėms patiks. Jeigu jau susitikote pasitarti, ką darysit, tai ir tarkitės, o žmonėms patiks arba nepatiks jūsų daromi dalykai. Arba:  Na, aš ta prasme manau, kad ir žmogiškumas yra svarbu. Taip ir norisi paklausti: O tai kita prasme kas svarbu? „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ pateikiamos tokios žodžio prasmė reikšmės: 1. vidinis loginis turinys, pvz., tiesioginė, perkeltinė sakinio, žodžio prasmė; 2. tikslas, pagrindas, pvz.: Ar čia buvo prasmės taip daryti? Gyvenimo prasmė. Ir kam anksčiau minėtuose sakiniuose reikėjo vartoti ta prasme? Susitikom pasitarti, ką darysim. Norim pažiūrėti, ar žmonėms patiks. Na, aš manau, kad ir žmogiškumas yra svarbu. Trumpa, aišku, suprantama. Ir jokių klausimų nekyla.

Dažnas, ypač tarp jaunų kalbėtojų, ir pertaras ar ne – kai kurie kalbėtojai jį dažnai kartoja galbūt siekdami įtikinti (o gal patys įsitikinti) savo minčių tikrumu. Pasakoja žinovas televizijos laidoje, kaip reikia lesinti paukščius: Jei lesykloje susikaupia lukštų (ar ne?) juos reikia pašalinti. Svarbiausia yra parinkti (ar ne?) tinkamiausią paukščiams lesalą. Arba kitas: Mes pamatėm (ar ne?), kad mūsų požiūriai ta prasme labai panašūs, na, ir subūrėm komandą. Įtikinti žmones tuo, kuo pats esi tikras, yra gerai, o jei nesi tikras tuo, apie ką šneki, tai kam apskritai šneki.

Pertarus, ko gera, daugiau vartoja tie, kurie kalba išsakydami skolintas mintis. Manot, tokių nebūna? Ir dar kiek būna. Išklauso gabus žmogus paskaitų ciklą, dažnai net ne gimtąja kalba, ir sugalvoja naujas idėjas paskleisti kitiems. Puiku. Tai sveikintina, ypač tada, kai dar ir nurodoma, kas yra visų naujovių autorius. Tačiau dalintis savomis idėjomis ir svetimomis yra labai skirtingi dalykai. Svetimas idėjas, mintis kalbėtojas žino, yra girdėjęs, tačiau kaip idėjos kilo, kaip formavosi, žino tik jų autoriai. Perpasakotojams yra sunkiau tiksliai viską apibūdinti, štai tada ir atsiranda įvairiausių pertarų. Visiškai nekalti žodžiai, atsidūrę ne vietoj ir ne laiku, skurdina kalbą ir gadina kalbančiojo įvaizdį. Visada įtaigiau kalbant parinkti tikslų, taiklų žodį, be teigimo, kad taip yra iš tikrųjų, ir be abejonių taip ar ne.

Žargonas – kurios nors socialinės ar profesinės grupės kalba, kurioje gausu žodžių ar posakių, nederančių su bendrinės kalbos normomis. Pasak E. Zaikausko, „žargonas dažnai atitinka tam tikrą jį vartojančios siauros socialinės ar profesinės grupės kultūrą, kuri visiems kitiems kalbos vartotojams dažnai yra nesuvokiama“.

Žargonas greitai kinta, nes jo elementų vartosena yra pagrįsta naujumu, neįprastumu. Lietuvių kalboje žargonai nėra ryškiai susiformavę. Kaip teigia Irena Smetonienė, „žargono elementų yra mokinių, studentų, kai kurių visuomenės sluoksnių (vagių, kalinių, alkoholikų, narkomanų) šnekoje“.

Kaip gimsta žargonas? Bendrinės kalbos žodžiams dažniausiai suteikiamos neįprastos perkeltinės reikšmės arba vartojami ypatingi skoliniai, pvz.: šakės (galas, blogai), bajeris (juokelis), atmeilinti (atsiųsti elektroninį laišką), boifrendas (merginos mylimasis),  fuginti (bėgti), chèbra (grupė, kompanija), guglas, guglė (interneto sistema „Google“).  Kartais žodžiai savitai perdirbami, pvz.: cepas (cepelinas), dėstytuvas (dėstytojas), auklė, auklyba (auklėtoja), viskas dzin (niekas nerūpi). Žargonai išaugami. Vaikai šneka vienaip, paaugliai kitaip, o užaugę dar kitaip – dažnas žargono nebevartoja.

Zina Eklerienė
Savivaldybės administracijos
Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausioji specialiste (kalbos tvarkytoja)

Parengta pagal gautus klausimus, VLKK Konsultacijų banko duomenis ir Lauraos Kamandulytės-Merfeldienės „Pertarų dažnumas ie įvairovė sakytinėje lietuvių kalboje“.