Kalbam apie kalbą: šventės pavadinimas – Žolinė

Prasidėjęs rugpjūtis, paskutinis vasaros mėnuo, oficialiomis šventėmis lepinti per daug nežada. Tačiau jau randasi skelbimų, kviečiančių šventės proga susiburti draugėn, pajusti bendrystę ir gerai praleisti laiką. Tai puiku. Tačiau dar puikiau būtų, kad nuo seno mums įprastų švenčių pavadinimų neiškraipytumėm.

Artėja Žolinė. Taip. Būtent Žolinė, o ne Žolinės. Žolinė (Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena) – oficialus šios šventės pavadinimas. Taip šventė įvardijama ir Darbo kodekso 123 straipsnyje, kur minimos oficialios šventinės dienos, ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (Vilnius, 2012), ir „Lietuvių kalbos žodyne“ (Vilnius, t. 20, p.967). Vartojame vienaskaitą, o ne daugiskaitą.

Taigi, mielieji švenčių organizatoriai, puiku, kad buriate žmones linksmybėms, kuriate gerą nuotaiką, tačiau nepamirškite ir kalbos. O jei netyčia primiršote, dirstelkite į žodynus, juk nesunku.

Minėkime ir švęskime oficialias, pagoniškąsias, tautines ir krikščioniškąsias rugpjūčio šventes: Tarptautinę Tautos dieną (9 d.), Paskutiniąją Perkūno dieną, arba Šv. Lauryno dieną (10 d.), Tarptautinę jaunimo dieną (12 d.), Žolinę, Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų dieną (15 d.), Šv. Roko dieną, arba Pjūties pabaigą (16 d.), Pasaulinę fotografijos dieną (19 d.), Juodojo Kaspino, Baltijos Kelio dieną (23 d.), Šv. Baltramiejaus, arba Gandrų išskridimo dieną (24 d.), Laisvės dieną (31 d.). Branginkime tai, ką turime, ir, jei pavyks, kurkime savo laikmečio tradicijas.

Zina Eklerienė
Savivaldybės administracijos Bendrųjų reikalų skyriaus
vyriausioji specialistė (kalbos tvarkytoja)

(parengta pagal pasirodžiusius kvietimus į renginius)