Pradžia
Lt En
Pradžia
lt
en

Dėl žodžio dėti vartojimo

Kad netaptumėme eločkomis

Ilfos ir Petrovo romano „Dvylika kėdžių“ veikėja Eločka Ščiukina puikiausiai išsiversdavo su 18 žodžių. Mes taip pat nesivarginame ieškodami tinkamesnių žodžių. Nuo seno žmogus sėdėjo, šunys ir paukščiai tupėjo, o dabar sėdi ir šunys, ir žvirbliai. Kur tik pasisuksi, vis girdi: aš skaitau. Atrodo, kad knygos, kaip tikintysis maldaknygės iš rankų nepaleidžiam. O viso labo mes tik norime pasakyti, kad taip manome, esame įsitikinę. Kad ir kiek kalbininkai betaisytų, vis dar naudojamės pravažiuojančiais bilietais, o norėdami pakrauti (turi būti įkrauti) mobiliojo telefono bateriją, ieškome pakrovėjo (turi būti kroviklio). Kalbame visai negalvodami.

Į neviltį varo, kai išgirsti, kaip rengiamės – viską dedame ant savęs: batus, kojines, pirštines, paltus, sijonus, sukneles, kostiumus, šalikus ir viską, kas gali pridengti mūsų nuodėmingą kūną. Tik užsidėję, ar savo nuogybes paslėpsime, ar nesušuks kas minioje, kad karalius nuogas? Nuo senų senovės žodis dėti turi net 16 reikšmių, t. y. guldyti, statyti, dauginti, pražudyti, gaminti, krauti, spausdinti, įmaišyti, įrašyti ir t. t., bet „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (V., 2000, p. 118) nėra nei vienos reikšmės, kuri leistų dėti(s) suknelę, dėti(s) apavą, dėti(s) diržą, dėti(s) auskarus ir pan. Toks žodžio dėti(s) vartojimas priskirtas prie didžiųjų vartojimo klaidų. Reikėtų sakyti: vilkti(s) suknelę, švarką, paltą, apsiaustą; auti(s) batus, kojines, kelnes, sauskelnes; juosti(s) diržą, juostą (diržu, juosta); segtis auskarus, laikrodį, sagę ir pan.

Dedamės tik galvos apdangalus, nors ir šiam veiksmui įvardyti yra gražesnių žodžių: kepures dedamės, nors jas galima ir užsivožti kaip skrybėlę ar katiliuką/cilindrą, ir užsimaukšlinti, kaip žieminę, ausinę, kailinę ar lapinę. Galima ir apmauti kepure galvą arba apsikepurinti. Pvz.: Važiuodamas į mišką, užsidėk lapinę. Ant galvos būdavo kailinė užmaunama. Lapinutę kepurėlę dar lik šiolei nieks nekėlė. Ausėtą kailinę ant galvos užsimaukšlinęs. Reik eiti neapsikepurėjus, ale galva nuoga.

Moterys skrybėlaites dedasi, tačiau gobtuvais, skaromis, vilnonėmis skepetomis pečius ir galvą gobiasi, rišasi, siaučiasi. Pvz.: Seniau moterys nešiojo skaras, dabar jos iš mados išėjo. Ji pasiėmė skarą, užsigobė, kad nebūtų šalta. Skara užsisupus. Užsirišau margąja. Ana apsivyturdavo, apsilūšino galvą su skepeta. Didelė skara tai skepeta, maža – skepetaitė. Aš tokią didelę skepetą turėjau, užsisiausdavau tą skepetą ant pečių. Tik viena skepeta – ją ryšės per vasarą. Į mokyklą ėjau skepeta apsigobus, tai vaikai pasiviję ir pešiojo. Apsigaubk galvą skepeta. Užsirišk skepetą, lauke sninga. Palauk, skepetą užsigobsiu ir ateisiu. Apsidenk skepeta, kad neperšaltum.

Galvos netekęs kepurės verkia. Pagal Jurgį ir kepurė. Vagie! kepurė dega! Ant vagies kepurė dega. Jis nesnaudžia po kepure. Iš kepurės negali pažint žmogų, reik žiūrėt, kas po kepure. Gudri ne kiekviena galva, kuri kepurę nešioja. Skaras mesti į kupetą (tuoktis). Skaros lekia per galvą (apie suplyšusius drabužius).

Pavyzdžius ir posakius radau „Lietuvių kalbos žodyne“ (www.lkz.lt) ir „Frazeologijos žodyne“. Pavartykite, gal rasite ką įdomaus ir jūs.


Kalbos tvarkytoja Marija Žvinakevičienė


Komentarai

{{msg}}

Vardas
El. paštas
Komentaras

Ačiū, komentaras bus matomas kai administratorius jį patvirtins.
{{comment.name}} {{comment.time | u2date : 'yyyy.MM.dd'}}
{{comment.comment}}